Metodistų istorija
prasidėjo XVIII amžiuje, kai Džonas Veslis, Anglikonų bažnyčios kunigas ir jo
brolis Čarlzas, giesmių kūrėjas ir kunigas, buvo jaunų vyrų grupės nariai,
kurie Oksfordo universitete kasdien susirinkdavo melstis ir studijuoti Bibliją.
Jie buvo tokie metodiški savo gyvenimo būdu, kad buvo pravardžiuojami metodistais.
Po kelerių metų Džonas susidūrė su Dievo meilės tikrove galingu ir gyvenimą
keičiančiu būdu, kuris privertė jį dalytis šia meile su tais, kuriems
labiausiai reikėjo ją pažinti. Per Džono pamokslavimą ir jo paruoštus pasauliečius
pamokslininkus daugelis pradėjo sekti Jėzumi ir tapo mažų grupelių dalimi,
kurios susirinkdavo kartu studijuoti Bibliją, melstis ir rūpintis vargšais.
„Metodistai“ taip buvo pavadintas šis evangelinis
judėjimas. Džonas ir jo pamokslininkai keliavo po Didžiąją Britaniją, Airiją ir
Ameriką. Metodizmas greitai išplito visame pasaulyje ir taip susiformavo
Metodistų bažnyčia.
Kuo pasižymėjo evangelinis
metodistų judėjimas?
- Dievo Žodžio skelbimas
- Viešpaties garbinimas giesmėmis
- vidinis Šventosios Dvasios liudijimas
- rimtos ir gilios Šventojo Rašto studijos
- ištikimybė Bažnyčios sakramentams ir pamaldumas
- asmeninis ir bendruomeninis šventumas
- socialinė pagalba vargšams per gailestingumo tarnavimus.
Kauno apylinkėse, apie
1893 metus grupė tikinčiųjų pradėjo reguliariai rinktis maldai, giesmei ir
Šventojo Rašto studijoms, neturėdami carinės Rusijos įstatymuose numatyto
leidimo. Jiems ieškant savo tapatybės, per Biblijos studiją perskaitytas
metodizmo pagrindų teiginys leido atpažinti tikėjimo tradiciją ir tada jie
pasakė vieni kitiems: „Juk tai mes ir mūsų išpažinimas“.
