Metodistų istorija prasidėjo XVIII amžiuje, kai Džonas Veslis, Anglikonų bažnyčios kunigas ir jo brolis Čarlzas, giesmių kūrėjas ir kunigas, buvo jaunų vyrų grupės nariai, kurie Oksfordo universitete kasdien susirinkdavo melstis ir studijuoti Bibliją. Jie buvo tokie metodiški savo gyvenimo būdu, kad buvo pravardžiuojami metodistais. Po kelerių metų Džonas susidūrė su Dievo meilės tikrove galingu ir gyvenimą keičiančiu būdu, kuris privertė jį dalytis šia meile su tais, kuriems labiausiai reikėjo ją pažinti. Per Džono pamokslavimą ir jo paruoštus pasauliečius pamokslininkus daugelis pradėjo sekti Jėzumi ir tapo mažų grupelių dalimi, kurios susirinkdavo kartu studijuoti Bibliją, melstis ir rūpintis vargšais. „Metodistai“ taip buvo pavadintas šis evangelinis judėjimas. Džonas ir jo pamokslininkai keliavo po Didžiąją Britaniją, Airiją ir Ameriką. Metodizmas greitai išplito visame pasaulyje ir taip susiformavo Metodistų bažnyčia.

Kuo pasižymėjo evangelinis metodistų judėjimas?

  • Dievo Žodžio skelbimas
  • Viešpaties garbinimas giesmėmis
  • vidinis Šventosios Dvasios liudijimas
  • rimtos ir gilios Šventojo Rašto studijos
  • ištikimybė Bažnyčios sakramentams ir pamaldumas
  • asmeninis ir bendruomeninis šventumas
  • socialinė pagalba vargšams per gailestingumo tarnavimus.

Kauno apylinkėse, apie 1893 metus grupė tikinčiųjų pradėjo reguliariai rinktis maldai, giesmei ir Šventojo Rašto studijoms, neturėdami carinės Rusijos įstatymuose numatyto leidimo. Jiems ieškant savo tapatybės, per Biblijos studiją perskaitytas metodizmo pagrindų teiginys leido atpažinti tikėjimo tradiciją ir tada jie pasakė vieni kitiems: „Juk tai mes ir mūsų išpažinimas“.