“Jie visi ištvermingai ir vieningai
atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais“
(Apd 1,14).
Šie žodžiai iš Apaštalų darbų nuveda mus
dvasioje į pirmąjį Viešpaties mokinių būrį Jeruzalėje. Jie buvo išgyvenę
garbingą dieną, kurią jų Viešpats garbingai buvo paimtas į dangų. Stebėdamiesi
jie žiūrėjo, kaip Jis dingo debesyse, bet jie įsidėmėjo brangius paskutinius Jo
žodžius. Viešpats jiems įsakė pasilikti Jeruzalėje, kol jie bus pripildyti
jėgos, kurią Tėvas pažadėjęs.
Dabar jie buvo drauge, kad tinkamai
pasirengtų Šventosios Dvasios išliejimui. Ar galima buvo dar rimčiau pasiruošti,
kaip meldžiantis ir prašant? Rimti krikščionys visuomet tuo pasižymėdavo tarp
kitų, kad jie uolų maldos gyvenimą gyveno. Jie turi Šventojo Rašto pažadą, kad
teisiojo malda daug gali. Melstis – reiškia įleisti šaknis į maitinančią dirvą,
iš kurios gauni jėgos. Be tokio įsigilinimo ir šaknų įleidimo nėra gyvybės ir
augimo. Ar ne tiesa, kad ir mes ruošiamės Sekminėms. Bet ar tas pasirengimas
yra toks, koks buvo Jėzaus mokinių Jeruzalėje? Ar mes kartais nepasiliekame
prie išorinių dalykų, kaip valgio ruošimas, papuošimai ir t.t.?
Mūsų mažo tikėjimo laikams nieko taip labai
netrūksta, kaip maloningos Šventosios Dvasios, kad mes visi būtume Jos
pripildyti. Bet tam reikalinga melstis: “Ateik, Šventoji Dvasia, ateik pas mus
ir padaryk mus savo buveine!“ Bet ne tik lūpos turi kalbėti, malda turi iš
širdies gilumos į Dievo sostą kilti. Dievas tepadeda mums tinkamai Sekminėms
pasiruošti, kad jas tinkamai galėtume švęsti.
Krikščionystės sargas, 1931 m., Nr.5
