„Galime pasigirti savo sąžinės liudijimu, jog visur žmonėse, o ypač pas jus, mes vadovavomės iš Dievo einančiu šventumu bei nuoširdumu, ir ne kūniška išmintimi, bet Dievo malone“ (2 Kor 1,12).

1. Toks yra kiekvieno tikro tikinčiojo į Kristų balsas, jei tik jis pasilieka tikėjime ir meilėje. „Kas seka manimi“, sakė mūsų Viešpats, „nebevaikščios tamsybėse“. Ir kol jis turi šviesą, džiaugiasi ja. „Kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų“, vaikštote jame, ir vaikštant jame, apaštalo raginimas vyksta jūsų sieloje, diena iš dienos: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“

2. Bet kad mes nestatytume savo namų ant smėlio, (kai prapliupus liūtims, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus) šiuo diskursu ketinu parodyti, kokia yra krikščionio džiaugsmo prigimtis ir pagrindas. Bendrais bruožais mes žinome, kad tai yra ta laiminga ramybė, tas ramus dvasios pasitenkinimas, kuris kyla iš tokio sąžinės liudijimo, kaip čia aprašo apaštalas. Tačiau norint suprasti kuo nuodugniau, reikės pasverti visus jo žodžius; iš kurių lengvai pasimatys, ką turime suprasti apie sąžinę, apie jos liudijimą; ir kaip tas, kuris turi šį liudijimą, džiaugiasi amžinai.

3. Ir, pirma, ką turime suprasti apie sąžinę? Ką reiškia žodis, kuris yra kiekvieno lūpose? Galima įsivaizduoti, kad čia nepaprastai sudėtinga tema, jei atsižvelgsime į tai, kiek daug ir gausių tomų nuo senų laikų buvo rašoma šia tema; kaip buvo panaudoti visi senovės ir šiuolaikinio mokymosi metodai, siekiant ją paaiškinti. Ir vis dėlto reikia bijoti, kad visi tie sudėtingi tyrinėjimai neatnešė didesnio aiškumo. Greičiau, dauguma tų rašytojų nesuprato priežasties, „temdydami užmojį, kalbėdami neapgalvotais žodžiais“, apsunkino temą, savaime aiškią ir lengvai suprantamą? Nekreipkite dėmesio į sudėtingus žodžius, ir kiekvienas sąžiningos širdies žmogus greitai supras.

4. Dievas sukūrė mus mąstančiomis būtybėmis, gebančiomis suvokti tai, kas yra dabar ir reflektuoti arba atsigręžti į praeitį. Visų pirma, mes galime suvokti viską, kas vyksta mūsų pačių širdyse ar gyvenime; žinoti, ką jaučiame ar darome, kol tai vyksta arba jau įvykus. Štai ką turime omenyje, kai sakome, kad žmogus yra sąmoninga būtybė: jis turi sąmonę arba vidinį suvokimą tiek apie dabartį, tiek apie praeitį, susijusį su juo pačiu, jo nuotaikomis ir išoriniu elgesiu. Tačiau tai, ką paprastai vadiname sąžine, reiškia šiek tiek daugiau. Tai ne tik mūsų dabarties žinojimas ar prisiminimas mūsų ankstesnio gyvenimo. Prisiminti, liudyti apie praeities ar dabarties dalykus yra tik viena ir mažiausia sąžinės pareiga. Jos pagrindinė veikla yra atleisti ar apkaltinti, pritarti arba nepritarti, išteisinti ar pasmerkti.

5. Kai kurie pastarieji rašytojai iš tiesų suteikė sąžinei naują pavadinimą ir nusprendė vadinti moraliniu jausmu. Tačiau senasis žodis atrodo geresnis už naują, šiuo atveju, nes jis yra labiau paplitęs ir žinomas tarp žmonių, todėl jį lengviau suprasti. Ir krikščionims tai neabejotinai geriau, kitu atveju, būtent todėl, kad tai yra biblinis žodis, nes tai žodis, kurį Dievo išmintis pasirinko panaudoti įkvėptuose raštuose.

Ir pagal prasmę, kuria jis paprastai vartojamas, ypač Šv. Pauliaus laiškuose, mes dėl sąžinės galime suprasti gebėjimą arba galią, Dievo įdiegtą kiekvienoje sieloje, kuri ateina į pasaulį, suvokti, kas teisinga ar neteisinga jo paties širdyje ar gyvenime, jo nuotaikoje, mintyse, žodžiuose ir veiksmuose.

6. Bet kokia yra taisyklė, pagal kurią žmonės turi spręsti, kas yra teisinga ir neteisinga? Kur turi būti nukreipta jų sąžinė? Pagonių taisyklė, kaip kitur moko apaštalas, yra „įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse“ Dievo pirštu, „liudija jų sąžinė“, ar jie laikosi šios taisyklės, ar ne, „mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą“, išteisina, gina juos. (Rom 2,14-15) Tačiau krikščioniškoji teisingo ir neteisingo taisyklė yra Dievo žodis, Senojo ir Naujojo Testamento raštai; visa tai, ką rašė pranašai ir šventi žmonės, kai juos vedė Šventoji Dvasia; visas tas Raštas, kuris buvo duotas, Dievo įkvėptas ir kuris iš tikrųjų yra naudingas doktrinai arba visos Dievo valios mokymui; priekaištui dėl to, kas tam prieštarauja; pataisymui ar klaidos nurodymui, ir mokymui arba auklėjimui teisumui. (2 Tim 3,16) Tai žibintas krikščionio kojoms ir šviesa visuose jo keliuose. Vien tai jis priima kaip teisingo ar neteisingo, iš tikrųjų, gero ar blogo taisyklę. Jis geru laiko tai, kas čia įsakyta, tiesiogiai ar dėl aiškios pasekmės, jis blogu pripažįsta tai,  kas čia uždrausta arba sąlygomis, arba neginčijama išvada. Kad ir ko Šventasis Raštas nei tiesiogiai, nei dėl aiškių pasekmių nedraudžia ir neįsako, jis mano esant neutralaus pobūdžio; būnant savaime nei gėriu, nei blogiu; tai yra tikra ir vienintelė išorinė taisyklė, pagal kurią žmogaus sąžinė turi būti nukreipta į viską.

7. Ir jei ji bus nukreipta, tada žmogus turi geros sąžinės atsakymą Dievui. Gera sąžinė, kaip kitur ją vadina apaštalas, yra „gryna sąžinė“. Tai, ką jis vienu metu taip išreiškia: „Iki šios dienos aš elgiausi Dievo akivaizdoje visiškai gryna sąžine“ (Apd 23,1), kitu metu nurodo į dar vieną: „Todėl aš stengiuosi visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones“ (Apd 24,16). Tam, pirma, būtina teisingai suprasti Dievo žodį ar „Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula“, mūsų atžvilgiu, kaip jame apreikšta. Nes neįmanoma laikytis taisyklės, jei nežinome, ką ji reiškia. Antra, reikalingos tikrosios žinios (kurias tik nedaugelis turi!) apie mus pačius; mūsų širdžių ir gyvenimo arba vidinio nusiteikimo ir išorinio gyvenimo pažinimas: jei mes jų nepažįstame, negalime palyginti su mūsų taisykle. Trečia, reikalingas mūsų širdies ir gyvenimo, arba mūsų nusistatymo ir elgesio, arba mūsų minčių ir žodžių, ir darbų atitikimas tai taisyklei, rašytiniam Dievo žodžiui. Nes be šito, jei iš viso turime sąžinę, tai gali būti tik pikta sąžinė. Ketvirta, reikalingas vidinis šio atitikimo mūsų taisyklei suvokimas. Ir šis įprastas suvokimas, ši vidinė sąmonė, iš tikrųjų yra gera sąžinė; arba kaip kitaip apaštalas sako „gryna sąžinė prieš Dievą ir prieš žmones“.

8. Bet kas nori turėti gryną sąžinę, tegul deda teisingą pamatą. Svarbu prisiminti, kad „kito pamato“ nei šio, „niekas negali dėti, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus“. Tegul žmogus taip pat atmena, kad niekas ant Jo nestato kitaip, kaip tik gyvu tikėjimu; kad niekas nėra Kristaus dalininkas, kol negali aiškiai paliudyti, kad „dabar, gyvendamas kūne, gyvena tikėjimu į Dievo Sūnų“; jame, kuris dabar yra apreikštas mano širdyje; kuris „pamilo mane ir paaukojo save už mane“. Tik tikėjimas yra tas įrodymas, tas įsitikinimas, tas nematomų dalykų parodymas, kai atsiveria mūsų supratimo akys ir dieviškoji šviesa išsilieja ant mūsų, mes „suprantame Įstatymo nuostabius vaisius“; kiekvieno jame esančio įsakymo tobulumą ir grynumą; jo aukštį, gylį, ilgį ir plotį. Tikėjimu matant „Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“, mes tarsi per stiklą suvokiame visa, kas yra mumyse, taip, giliausius mūsų sielos judesius. Ir vien dėl to palaiminta Dievo meilė gali būti „išlieta mūsų širdyse“, kuri įgalina mus taip mylėti vienas kitą, kaip mus mylėjo Kristus. Taip išsipildė tas maloningas pažadas visam Dievo Izraeliui: „Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse“ (Hbr 8, 10). Šitaip jų sielose sukuria visą sandorą su jo šventu ir tobulu įstatymu, ir „paima nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui“.

Džonas Veslis, 12 pamokslas

Iš anglų kalbos vertė Kristina Matulaitienė