16. Tai yra tinkamas krikščionio džiaugsmo pagrindas. Todėl dabar galime lengvai suvokti, kaip amžinai džiaugiasi tas, kuris turi tokį liudijimą. „Mano siela“, jis gali pasakyti, „šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“. Aš džiaugiuosi tame, kuris iš nepelnytos meilės, iš savo laisvo ir švelnaus gailestingumo, „mus išgelbėjo bei pašaukė šventuoju pašaukimu“, kur per jo galią aš dabar stoviu. Džiaugiuosi, nes jo dvasia liudija mano dvasiai, kad esu atpirktas Avinėlio krauju; ir tikėdamas juo „Aš esu Kristaus narys, Dievo vaikas ir dangaus karalystės paveldėtojas“. Džiaugiuosi, nes Dievo meilės man suvokimas, ta pačia Dvasia, skatina mane mylėti jį ir dėl jo mylėti kiekvieną žmogaus vaiką, kiekvieną sielą, kurią jis sukūrė. Džiaugiuosi, nes jis leidžia man būti „tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.“ Šventumas – sveika akis į jį nukreipta, kiekviename mano širdies judesyje; galia visada nukreipti mylinčią savo sielos akį į Tą, kuris „pamilo mane ir paaukojo save už mane“; siekti tik Jo, jo šlovingos valios, visame, ką galvoju, kalbu ar darau. Tyrumas, netrokštantis nieko daugiau, tik Dievo; „nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“; „rūpinuosi tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“. Šventumas, Dievo paveikslo atkūrimas, sielos atnaujinimas „pagal jo panašumą“ ir Dieviškas nuoširdumas, nukreipiantis visus mano žodžius ir darbus taip, kad vestų į jo šlovę. Tuo aš taip pat džiaugiuosi ir džiaugsiuosi, nes mano sąžinė liudija Šventojoje Dvasioje, šviesa, kurią ji nuolat lieja ant jos, kad „elgčiausi, kaip dera mano pašaukimui, į kurį esu pašauktas“, kad „susilaikau nuo visokio blogio“, bėgdamas nuo nuodėmės kaip nuo gyvatės veido; kad, turėdamas galimybę, daryčiau gera visiems žmonėms; kad sekčiau savo Viešpatį visais savo žingsniais ir daryčiau tai, kas priimtina jo žvilgsniui. Džiaugiuosi, nes ir matau, ir jaučiu, įkvėptas Dievo Šventosios Dvasios, kad visi mano darbai atliekami jame, taip, ir kad Jis daro visus mano darbus manyje. Džiaugiuosi matydamas per Dievo šviesą, kuri šviečia mano širdyje, kad turiu galią vaikščioti jo keliais; ir kad per jo malonę aš nesigręžiu į dešinę arba į kairę.

17. Tokia yra džiaugsmo, kuriuo suaugęs krikščionis nuolat džiaugiasi, pagrindas ir prigimtis. Ir iš viso to galime lengvai daryti išvadą, pirma, kad tai nėra kūniškas džiaugsmas. Jis neatsiranda dėl žemiškų priežasčių. Ne nuo bet kokios staigios dvasios tėkmės. Tai gali suteikti trumpalaikę džiaugsmo pradžią, bet krikščionis visada džiaugiasi. Tai negali būti dėl kūno sveikatos ar lengvumo; konstitucijos stiprumo ir tvirtumo, nes jis vienodai stiprus ligoje ir skausme, galbūt daug stipresnis nei anksčiau. Daugelis krikščionių niekada nepatyrė džiaugsmo, lyginant su tuo, kuris tada pripildė jų sielą, kai kūnas buvo beveik išsekintas skausmo arba nualintas kankinančios ligos. Mažiausiai tai galima priskirti išorinei gerovei, žmonių palankumui ar gausybei pasaulietiškų gėrybių; nes tada, ypač, kai jų tikėjimas buvo išbandytas ugnimi, visokiais išoriniais vargais, Dievo vaikai džiaugiasi Juo, kurį neregimą mylėjo, netgi su neapsakomu džiaugsmu. Ir tikrai niekada žmonės nedžiūgavo taip, kaip tie, kurie buvo laikomi „pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis“, kurie klajojo ten ir ten, visko stokodami; alkyje, šaltyje, nuogume; kurie turėjo išbandymų, ne tik „patyčias ir plakimus“, bet „taip pat pančius ir kalėjimą“; bet, galiausiai, „per daug nebrangino savo gyvybės. Svarbu, kad tik baigtų savo bėgimą ir įvykdytų tarnystę“.

18. Iš ankstesnių samprotavimų, antra, galime daryti išvadą, kad krikščionio džiaugsmas nekyla iš sąžinės aklumo, iš jos nemokėjimo atskirti gėrio nuo blogio. Taip toli nuo jo, kad jis buvo visiškai svetimas šiam džiaugsmui, kol atsivėrė jo supratimo akys; kad jis jo nepažinojo, kol neturėjo dvasinės sąmonės, tinkamos atskirti dvasinį gėrį ir blogį. Ir dabar jo sielos akys neaptemsta: jis niekada anksčiau nebuvo toks akylas. Jis taip greitai suvokia mažiausius dalykus, o tai nuostabu žemiškam žmogui. Kaip saulės spindulyje matomas taškelis, taip ir tam, kuris vaikšto šviesoje, nesukurto Sūnaus spinduliuose, matomas kiekvienas nuodėmės krislelis. Jis taip pat nebeužmerkia savo sąžinės akių: tas miegas nuo jo atitrūko. Jo siela visada plačiai pabudusi: nebereikia miegoti ar sulenkti rankas pailsėti! Jis visada stovi ant bokšto ir klauso, ką apie jį pasakys jo Viešpats; ir visada tuo džiaugiuosi, „tarsi regėčiau Neregimąjį.“

19. Taip pat krikščionio džiaugsmas nekyla, trečia, iš bet kokio sąžinės tuštumo ar bejausmiškumo. Iš to, tiesa, gali kilti savotiškas džiaugsmas tuose, kurių „neišmani širdis aptemo“; kurių širdis yra beprasmė, bejausmė, tuščia ir dėl to be dvasinio supratimo. Dėl savo bejausmės širdies jie gali džiaugtis net darydami nuodėmę ir vadinti tai laisve! – o iš tikrųjų tai yra tik apgirtusi siela, mirtinai sustingusi dvasia, kvailas sąžinės nejautrumas. Priešingai, krikščionis turi nuostabiausią jautrumą; tokį, kokio anksčiau negalėjo įsivaizduoti. Jis niekada neturėjo tokios švelnios sąžinės kaip tada, kai jo širdyje įsiviešpatavo Dievo meilė. Ir tai yra jo šlovė ir džiaugsmas, kad Dievas išklausė jo kasdienę maldą: –

O kad bėgtų mano švelni siela

Vos tik pasirodžius piktojo bjaurumui;

Taip greitai, kaip akies mirksniu,

Vos tik nuodėmei palytėjus.

20. Krikščioniškas džiaugsmas yra paklusnumo džiaugsmas; džiaugsmas mylėti Dievą ir laikytis jo įsakymų. Bet ne todėl, kad jų laikomės, tarsi tuo būdu įvykdytume darbų sandoros sąlygas; tarsi kokiais nors savo darbais ar teisumu turėtume gauti atleidimą ir Dievo palankumą. Ne taip: mums jau yra atleista ir esame priimti per Dievo gailestingumą Kristuje Jėzuje. Ne taip, tarsi savo paklusnumu gautume gyvybę, gyvybę iš nuodėmės mirties: tai taip pat jau turime per Dievo malonę. Mus „mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi“ ir dabar mes esame „gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“. Bet mes džiaugiamės vaikščiodami pagal malonės sandorą, šventa meile ir laimingu paklusnumu. Džiaugiamės žinodami, kad „nuteisinami dovanai jo malone“ mes „neimame Dievo malonės veltui“; kad Dievas laisvai (ne dėl mūsų noro ar vadovavimo, bet per Avinėlio kraują) mus sutaikino su savimi, mes bėgame Jo įsakymų keliu su jo duota jėga. Jis „apjuosė mane jėga kovai“ ir mes mielai ”kovojam gerąją tikėjimo kovą“. Džiaugiamės per Tą, kuris gyvena mūsų širdyse tikėjimu, kad ”pagautume amžinąjį gyvenimą“. Tai yra mūsų džiaugsmas, kad kaip mūsų „Tėvas darbuojasi ligi šiolei“, taigi (ne savo jėgomis ar išmintimi, bet jo Dvasios galia, dovanota Kristuje Jėzuje) ir mes dirbame Dievo darbus. Ir tegul jis mumyse dirba taip, kaip jam patinka! Jam šlovė per amžių amžius!

Džonas Veslis, 12 pamokslas

Iš anglų kalbos vertė Kristina Matulaitienė