Ir kaip blogas medis negali duoti gerų vaisių, taip
geras medis negali duoti blogų vaisių. Taigi, kaip tikinčiojo širdis, taip ir
jo gyvenimas yra visiškai suderintas su Dievo įsakymų taisyklėmis. Tai
suvokdamas, jis gali šlovinti Dievą ir pasakyti kartu su apaštalu: „Galime pasigirti savo sąžinės liudijimu, jog
visur žmonėse, o ypač pas jus, mes vadovavomės iš Dievo einančiu šventumu bei
nuoširdumu, ir ne kūniška išmintimi, bet Dievo malone.“
9. „Mes vadovavomės“. Apaštalas originale tai išreiškia vienu vieninteliu žodžiu, anestaphemen, tačiau jo prasmė yra nepaprastai plati, apimanti visą mūsų elgesį, visas vidines ir išorines aplinkybes, nesvarbu, ar tai susiję su mūsų siela, ar kūnu. Tai apima kiekvieną mūsų širdies, liežuvio, rankų ir kūno dalių judesį. Tai apima visus mūsų veiksmus ir žodžius; visų mūsų galių ir gebėjimų panaudojimą; panaudojimą kiekvieno talento, kurį gavome, gerbiant tiek Dievą, tiek žmogų.
10. „Mes vadovavomės žmonėse“, net bedievių
pasaulyje. Ne tik tarp Dievo vaikų (tai buvo palyginti smulkmena), bet tarp
velnio vaikų, tarp tų, kurie yra nedorybėje, blogi, nedorame pasaulyje. Koks gi čia pasaulis! Kaip kruopščiai
persmelktas dvasios jis nuolat kvėpuoja. Kaip mūsų Dievas yra geras ir daro
gera, taip šio pasaulio dievas ir visi jo vaikai yra blogi ir daro pikta (kiek
kančios) visiems Dievo vaikams. Kaip ir jų tėvas, jie visada tyčiojasi arba
vaikšto, ieškodami, ką galėtų užvaldyti, naudojant sukčiavimą ar jėgą, slaptus
gudravimus ar atvirą smurtą, siekiant sunaikinti tuos, kurie nėra iš pasaulio; nuolat
kariaujantys prieš mūsų sielas ir senais ar naujais ginklais, ir visokiomis priemonėmis,
stengdamiesi sugrąžinti juos į velnio pinkles, į platų kelią, vedantį į
pražūtį.
11. Mes tikrai vadovavomės tokiame pasaulyje „iš
Dievo einančiu šventumu bei nuoširdumu“. Pirma, šventumu: štai apie ką mūsų
Viešpats kalba pavadinimu „sveika akis“. „Kūno žiburys“, sako Jis „yra akis.
Todėl, jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu.“ Prasmė yra tokia: kas
akis yra kūnui, tai visiems žodžiams ir veiksmams yra ketinimas. Taigi, jei ši
tavo sielos akis bus sveika, visi tavo veiksmai ir gyvenimas bus „šviesūs“, pilni dangaus šviesos, meilės ir
ramybės, ir džiaugsmo Šventojoje Dvasioje.
Tada mes esame šventos širdies, kai mūsų proto akis
nukreipta į Dievą; kai visuose dalykuose siekiame vienintelio Dievo, kaip mūsų
Dievo, mūsų dalies, mūsų stiprybės, laimės, mūsų nepaprastai didelio atlygio,
mūsų laike ir amžinybėje. Tai yra šventumas, kai pastovus nusistatymas,
vienintelė intencija aukštinti Jo šlovę, vykdyti ir patirti Jo palaimingą
valią, veikia visą mūsų sielą, užpildo visą mūsų širdį ir yra nuolatinis visų
mūsų minčių, troškimų ir tikslų šaltinis.
12. „Mes vadovavomės žmonėse“, antra „iš Dievo
einančiu nuoširdumu“. Atrodo, kad skirtumas tarp šventumo ir nuoširdumo
daugiausia yra toks: šventumas susijęs su pačiu ketinimu, nuoširdumas – su jo
įgyvendinimu; ir šis nuoširdumas ne tik susijęs su mūsų žodžiais, bet su visu
mūsų gyvenimu, kaip aprašyta aukščiau. Čia nereikėtų suprasti siaurąja prasme,
kaip pats Šv. Paulius kartais taip vartoja, sakyti tiesą arba susilaikyti nuo
apgaulės, gudrybės ir klastos; bet platesne prasme, kaip iš tikrųjų pataikyti į
tikslą, kurio siekiame šventumu. Atitinkamai, šioje vietoje tai reiškia, kad mes
iš tikrųjų kalbame ir darome viską Dievo garbei; kad visi mūsų žodžiai ne tik
nukreipti į Jį, bet ir iš tikrųjų jie yra vedantys; kad visi mūsų veiksmai teka
vientisu srautu, vienodai paklusdami šiam didingam tikslui ir kad per visą savo
gyvenimą mes einame tiesiai link Dievo, ir taip nuolat, atkakliai einant tiesiausiu
šventumo keliu, teisingumo, gailestingumo ir tiesos keliais.
13. Šį nuoširdumą Apaštalas vadina dievobaimingu
nuoširdumu arba Dievo nuoširdumu; kad nesuklystume ar nesupainiotume su pagonių
nuoširdumu (nes jie taip pat turėjo savotišką nuoširdumą, už kurį labai gerbė).
Taip pat, kad būtų nurodytas šios, kaip ir kiekvienos krikščioniškos dorybės, uždavinys
ir tikslas, matant kad, kas galiausiai nėra palinkęs prie Dievo, paskęsta tarp
„vargingų pradmenų“. Vadindamas tai Dievo nuoširdumu, jis taip pat nurodo
Autorių arba jį, „šviesybių Tėvą, iš kurio kiekvienas geras davinys ir tobula
dovana ateina“; kas dar aiškiau išreikšta tokiais žodžiais: „ne kūniška
išmintimi, bet Dievo malone.“
14. „Ne kūniška išmintimi“, tarsi būtų pasakęs: „Mes negalime vadovautis bet kokia žemiška
supratimo jėga, nei bet kokiomis žemiškai įgytomis žiniomis ar išmintimi. Negalime
įgyti šio šventumo ar praktikuoti šio nuoširdumo nei gero proto, nei geros
prigimties, nei gero auklėjimo jėga. Tai pranoksta visą mūsų įgimtą drąsą ir
ryžtą, taip pat visas mūsų filosofines nuostatas. To nepajėgia išmokyti nei
papročių galia, nei pačios išskirtiniausios žmogaus auklėjimo taisyklės. Taip
pat aš, Paulius, niekada negalėjau pasiekti, nepaisant visų pranašumų, kuriais
mėgavausi, kol buvau kūne, savo
prigimtinėje būsenoje ir jo siekiau tik kūniška,
žemiška išmintimi“.
Ir vis dėlto, jei kas galėtų, tai pats Paulius būtų pasiekęs kūniška išmintimi. Nes vargu ar galime įsivaizduoti, kas būtų buvęs labiau apdovanotas įgimtomis ir išsilavinimo dovanomis. Be savo įgimtų gebėjimų, kurie tikriausiai nebuvo prastesni už bet kurio kito žmogaus sugebėjimus tada žemėje, jis turėjo visus mokymosi privalumus, studijuodamas Tarse, vėliau užaugintas prie Gamalielio kojų, garsiausio asmens savo žiniomis ir sąžiningumu, tada gyvenusio visoje žydų tautoje. Ir jis turėjo visus įmanomus religinio išsilavinimo pranašumus, nes buvo fariziejus, fariziejaus sūnus, mokytas pačioje griežčiausioje grupėje, išsiskiriančioje iš visų kitų didesniu griežtumu. Ir čia jis buvo „pranokęs daugelį“ kitų, „bendraamžių savo tautiečių, itin uoliai gindamas“ viską, kas, jo manymu, patiktų Dievui, ir „kas susiję su įstatymo teisumu, nepriekaištinga“. Tačiau negali būti, kad jis šiuo būdu pasiektų tokį šventumą ir dievobaimingą nuoširdumą. Tai buvo tuščias darbas, gilia, veriančia prasme, apie kurį jis ilgai buvo priverstas šaukti: „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe“ (Fil 3,8).
15. Negali pasiekti to kitaip, bet per „Kristaus
Jėzaus pažinimo didybę“ mūsų Viešpatį ar „per Dievo malonę“, – kita beveik tos
pačios prasmės išraiška. Per „Dievo malonę“ kartais reikia suprasti kaip dovanojamą
meilę, tą nepelnytą gailestingumą, per kurį aš, nusidėjėlis, dėl Kristaus
nuopelnų dabar esu sutaikintas su Dievu. Bet šioje vietoje tai veikiau reiškia
tą Dievo Šventosios Dvasios galią, kuri „skatina trokšti, ir veikti“. Kai tik
Dievo malonė, ankstesne prasme, Jo atleidžianti meilė pasireiškia mūsų sieloms,
Dievo malonė pastarąja prasme, Jo Dvasios galia, apsireiškia joje. Ir dabar per
Dievą galime padaryti tai, kas žmogui buvo neįmanoma. Dabar galime teisingai
sutvarkyti savo gyvenimą. Mes galime viską daryti šviesoje ir tos meilės galia
per Kristų, kuris mus stiprina. Dabar turime „sąžinės liudijimą“, ko niekada
negalėjome turėti kūniška išmintimi, „vadovaujamės iš Dievo einančiu šventumu bei nuoširdumu“.
Džonas Veslis, 12 pamokslas
Iš anglų kalbos vertė Kristina Matulaitienė
){kind=link}