„Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus” (Ef 5,14).

Aptardamas šiuos žodžius, su Dievo pagalba, pirma, aš apibūdinsiu miegančiuosius, kuriems yra kalbama. Antra, raginsiu “Pabusti, kuris miega, keltis iš numirusių”; ir trečia, paaiškinsiu pažadą tam, kuris pabus ir pakils: “ir apšvies tave Kristus.“

I. 1. Ir pirmiausia, apie čia kalbamus miegančiuosius. Miegas reiškia natūralią žmogaus būseną; tą gilų sielos miegą, į kurį Adomo nuodėmė įstūmė visus, kurie išėjo iš jo strėnų. Tas tingumas, atsainumas ir kvailumas, tas savo tikrosios būklės nejautimas, kurioje kiekvienas žmogus ateina į pasaulį ir trunka tol, kol jį pažadina Dievo balsas.

2. “Kas miega, miega naktį”. Prigimtinė būsena yra visiškos tamsos būsena; būsena, kurioje “žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės”. Vargšas nepabudęs nusidėjėlis, kiek jis žinotų apie kitus dalykus, nežino apie save. Šiuo atveju “jei kas tariasi ką nors žinąs, tai jis nė nežino, kaip reikia pažinti.” Jis nežino, kad jis yra puolusi dvasia, kuriai reikalingas vienas dalykas dabartiniame pasaulyje – atsigauti po nuopuolio, susigrąžinti tą Dievo paveikslą, kuriame jis buvo sukurtas. Jis nemato būtinybės to vieno reikalingo dalyko, to vidinio visapusiško pokyčio, to “atgimimo iš aukštybės”, ateinančio krikštu, kuris yra visiško atnaujinimo pradžia. To dvasios, sielos ir kūno pašventinimo, “be kurio niekas neregės Viešpaties.”

3. Pilnas visų ligų, jis įsivaizduoja, kad yra nepriekaištingos sveikatos. Greitai apimtas vargo ir įkalintas, jis svajoja, kad yra laisvėje. Jis sako: "Ramybė! Ramybė!", o velnias, kaip “apsiginklavęs galiūnas”, visiškai valdo jo sielą. Jis ramiai miega ir ilsisi, nors pragaras iš apačios persikelia jo pasitikti; nors duobė, iš kurios nebegrįžtama, atvėrė burną, kad jį prarytų. Aplink jį užsidega ugnis, bet jis to nežino; tai jį sudegina, bet jis neima į širdį.

4. Todėl tą, kuris miega, mes turime suprasti (ir, Dieve, kad mes visi tai suprastume!) kaip nusidėjėlį, kuris patenkintas savo nuodėmėmis; patenkintas likęs savo puolusioje būsenoje gyventi ir mirti be Dievo paveikslo; tą, kuris nežino nei apie savo ligą, nei apie vienintelį vaistą nuo jos; tą, kuris niekada nebuvo įspėtas arba neatsižvelgė į perspėjantį Dievo balsą “bėgti nuo besiartinančios rūstybės”; tą, kuris dar nematė, kad jam gresia pragaro ugnis arba nešaukė nuoširdžiai, “ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?”

5. Jei šis miegantysis nėra išoriškai piktas, jo miegas paprastai yra giliausias iš visų: ar jis Laodikėjos dvasios, “nei šaltas, nei karštas”, bet tylus, racionalus, neįžeidžiantis, geraširdis savo tėvų religijos išpažinėjas; ar jis būtų uolus ir ortodoksiškas, ir “besilaikantis griežčiausios mūsų religijos krypties”, gyvena kaip “fariziejus”, tai yra, pagal Šventojo Rašto aiškinimą, tas, kuris pateisina save; tas, kuris stengiasi įtvirtinti savo teisumą, kaip jo priėmimo pas Dievą pagrindą.

6. Tai jis, kuris “dedąsi maldingas, bet atsižadėjęs maldingumo jėgos”; ir tikriausiai ją koneveikia, kad ir kur ji būtų, kaip ekstravaganciją ir kliedesį. Tuo tarpu, apgailėtina saviapgaulė dėkoja Dievui, kad jis "nesa toks, kaip kiti žmonės ­ plėšikai, sukčiai, svetimautojai”, ne, jis niekam nieko blogo nedaro. Jis “pasninkauja du kartus per savaitę”, naudojasi visomis malonės priemonėmis, yra nuolatinis bažnyčioje ir sakramente, “atiduoda dešimtinę nuo visko, ką įsigyja”; daro gera, kiek gali, "vykdo įstatymo reikalaujamą teisumą”, jis “be priekaištų”; Jis nenori nieko iš pamaldumo, tik jėgos; nieko iš religijos, bet dvasios; nieko iš krikščionybės, tik tiesos ir gyvenimo.

7. Bet jūs nežinote, kad ir kaip aukštai vertinamas tarp žmonių būtų toks krikščionis, jis yra pasibjaurėjimas Dievo akyse, ir visų Dievo Sūnaus vargų paveldėtojas vakar, šiandien ir per amžius, Jis smerkia “veidmainius Rašto aiškintojusir fariziejus”? Jis “valo taurės bei dubens išorę”, bet viduje pilna visokio nešvarumo. “Mirtina liga jį apėmusi!”, “Jo širdis kupina piktų kėslų”. Mūsų Viešpats lygina jį su “pabaltintais antkapiais”, kurie “iš paviršiaus gražiai atrodo”, bet nepaisant to, “viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų.” Iš tiesų kaulai nebėra sausi; sausgyslės ir mėsa yra ant jų, o oda dengia juos viršuje, bet juose nėra kvėpavimo, nėra gyvojo Dievo Dvasios. Ir “kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo.” “Jeigu Kristus yra jumyse, tai Dievo Dvasia gyvena jumyse”, o jei ne, Dievas žino, kad jūs iki šiol pasiliekate mirtyje.

8. Tai dar vienas miegančiojo bruožas. Jis pasilieka mirtyje, nors to nežino. Jis miręs Dievui, “miręs savo nusikaltimais ir nuodėmėmis”. Nes “kūno rūpesčiai veda į mirtį”. Nes kaip parašyta: “per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones’’; ne tik laikinoji mirtis, bet ir dvasinė bei amžinoji. “Kai tik nuo jo paragausi”, Dievas pasakė Adomui, “turėsi mirti”; ne kūniškai (nebent jis tapo mirtingu), bet dvasiškai, tu prarasi savo sielos gyvybę; tu mirsi Dievui, būsi atskirtas nuo Jo, tavo esminio gyvenimo ir laimės.

9. Taip pirmiausia buvo nutraukta gyvybinė mūsų sielos sąjunga su Dievu; tiek, kad „vidury“ fizinio „gyvenimo mes“ dabar esame dvasinėje „mirtyje“. Ir čia mes pasiliekame tol, kol Antrasis Adomas taps mums atgaivinančia Dvasia, kol prikels mirusiuosius, mirusius nuodėmėje, malonume, turtuose ar garbėje. Bet, kol bet kuri mirusi siela negali gyventi, ji „girdi“ (klauso) “Dievo Sūnaus balsą”: ji suvokia prarastą turtą ir gauna mirties nuosprendį. Jis žino save kaip “gyvam būnant, jau mirusį”; mirusį Dievui ir visam, kas Dievo; neturėdamas daugiau galios atlikti gyvo krikščionio veiksmų, kaip miręs kūnas atlikti gyvo žmogaus funkcijų.

10. Ir tikrai, kad miręs nuodėmėje neturi “išlavintų savo pojūčių, sugebančių atskirti gera nuo bloga.” “Turi akis, bet nemato, turi ausis, bet negirdi.” Jis “neišbando ir nepatiria pats, koks geras VIEŠPATS.” Jis “Dievo niekada nėra matęs”, nei “girdėjęs jo balso”, nei “skelbęs apie gyvenimo Žodį”. Veltui yra Jėzaus vardas – „palieti kvepalai, drabužiai kvepiantys mira, alaviju ir kasija.“ Siela, kuri miega mirtyje, nesuvokia jokių tokio pobūdžio dalykų. Jo širdis yra "pasidavusi juslingumui” ir nesupranta nė vieno iš šių dalykų.

11. Ir todėl, neturėdamas dvasinių pojūčių, neturėdamas dvasinio pažinimo, prigimtinis žmogus nepriima Dievo Dvasios dalykų; jis taip toli nuo jų priėmimo, kad visa, kas dvasiškai įžvelgiama, jam yra tik kvailystė. Jis nėra patenkintas tuo, kad yra visiškai neišmanantis dvasinių dalykų, bet jis neigia patį jų egzistavimą. O pats dvasinis pojūtis jam yra kvailysčių kvailystė. “Kaip” jis sako, “tai gali būti? Iš kur žmogus gali žinoti, kad jis gyvas Dievui?” Net jei žinote, kad jūsų kūnas dabar gyvas. Tikėjimas yra sielos gyvenimas; ir jei jumyse gyvena šis gyvenimas, nereikalaujate jokių ženklų, kad jums tai įrodytų, tik elegchos pneumatos, tos dieviškos sąmonės, to Dievo liudijimo, kuris yra daugiau ir didesnis nei dešimt tūkstančių žmonių liudytojų.

12. Jei jis dabar nepaliudys tavo dvasiai, kad tu esi Dievo vaikas, o kad jis įtikintų tave, vargšas nepažadintas nusidėjėli, savo parodymu ir galia, kad tu esi velnio vaikas! Pranašaujant, gali pasigirsti “triukšmas ir barškėjimas” ir “kaulai renkasi kaulas prie savo kaulo.” “Ateik, dvasia, iš keturių vėjų ir padvelk į tuos užmuštuosius, kad jie atgytų!” Ir neužkietinkite savo širdžių, ir nesipriešinkite Šventajai Dvasiai, kuri jau dabar atėjo įtikinti jūsų nuodėme, nes tu “netiki Dievo viengimio Sūnaus”. 

Čarlzas Veslis, 1742 m. balandžio 4 d.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Matulaitienė