4. Kristaus Dvasia yra ta didžioji Dievo dovana, kurią įvairiais laikais ir įvairiais būdais jis pažadėjo žmogui ir yra visiškai dovanojamas nuo to laiko, kai buvo pašlovintas Kristus. Tuos pažadus, anksčiau duotus tėvams, jis įvykdė taip: “Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus” (Ez 36,27). “Sudrėkinsiu vandeniu ištroškusią žemę, palaistysiu srovėmis sausumą; išliesiu savo dvasią ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavo vaikų” (Iz 44,3).

5. Jūs visi galite būti gyvieji nuodėmių atleidimo ir Šventosios Dvasios dovanų liudytojai. „Jei ką gali’?! Tikinčiam viskas galima!“ “Kas iš jūsų bijo Viešpaties?”, tačiau vaikšto “naktyje be šviesos”? Aš klausiu tavęs Jėzaus vardu: ar tu tiki, kad jo ranka nėra sutrumpėjusi? Kad jis vis dar galingas gelbėti? Kad jis tas pats vakar, šiandien ir per amžius? Kad jis dabar turi galią žemėje atleisti nuodėmes? “Sūnau, tavo nuodėmės atleistos”. Dievas, dėl Kristaus, tau atleido. Priimkite tai “ne kaip žmogaus žodį, bet tokį, koks jis iš tikro yra, kaip Dievo žodį”; ir tu esi laisvai išteisintas per tikėjimą. Taip pat būsi pašventintas per tikėjimą Jėzumi ir savo antspaudu patvirtinsi, kad “Dievas tau suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra jo Sūnuje.”

6. Broliai, leiskite man laisvai kalbėti su jumis ir ištverkite raginimo žodį, net ir iš mažiausiai vertingo Bažnyčioje. Jūsų sąžinė liudija jums Šventojoje Dvasioje, kad taip yra, jei taip, jūs pajautėte, kad Viešpats yra maloningas. “Amžinasis gyvenimas – tai pažinti vienintelį tikrąjį Dievą, ir jo siųstąjį Jėzų”. Šios patirtinės žinios, ir tik jos, yra tikroji krikščionybė. Krikščionis tas, kuris gavęs Kristaus Dvasią. Tas, kuris jos negavo – nėra krikščionis. Taip pat neįmanoma jos gauti ir to nežinoti.Tai dienai atėjus“ (kai jis ateis, sako mūsų Viešpats), „jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. “ Tai yra ta „Tiesos Dvasia, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse“ (Jn 14:17).

7. Pasaulis negali jos priimti, bet visiškai atmeta Tėvo Pažadą, prieštaraujant ir piktžodžiaujant. Kiekviena dvasia, kuri to neišpažįsta, nėra iš Dievo. “Tokia dvasia iš Antikristo, apie kurį esate girdėję, jog jis ateisiąs. Jis jau dabar yra pasaulyje.” Jis yra Antikristas, kuris neigia Šventosios Dvasios įkvėpimą arba kad viduje gyvenanti Dievo Dvasia yra bendra visų tikinčiųjų privilegija, Evangelijos palaiminimas, neapsakoma dovana, visuotinis pažadas, tikro krikščionio kriterijus.

8. Jie gali pasakyti, “Mes neneigiame Dievo Dvasios pagalbos; bet tik jos įkvėpimą, Šventosios Dvasios gavimą ir suvokimą. Tik šį Dvasios jausmą, Dvasios veikimą arba buvimą pripildytam jos mes neigiame turint bet kokią vietą sveikoje religijoje”. Bet, tik tai neigdami, jūs neigiate visą Šventąjį Raštą; visą tiesą, pažadą ir Dievo liudijimą.

9. Mūsų pačių puiki Bažnyčia nieko nežino apie šį velnišką skirtumą; bet kalba aiškiai apie “Kristaus Dvasios pajautimą” [17 straipsnis]; buvimą „veikiamiems Šventosios Dvasios“ [Kunigų įšventinimas] ir žinojimą bei „jautimą, kad nėra kito vardo, išskyrus Jėzaus vardą“ [Ligonių lankymas], per kurį galime gauti “gyvenimą ir išganymą. Ji moko mus visus melsti „Šventosios Dvasios įkvėpimo“ [Malda (kolekta) prieš Šventąją Komuniją]; taip, kad būtume „pripildyti Šventosios Dvasios“ [Konfirmacijos tvarka]. Ir kiekvienas jos dvasininkas išpažįsta, kad gavo Šventąją Dvasią uždedant rankas. Todėl, bet kurio iš jų neigimas, iš esmės reiškia Anglikonų bažnyčios, kaip ir viso krikščioniškojo apreiškimo, išsižadėjimą.

10. Tačiau „Dievo išmintis“ visada buvo „kvailystė tarp žmonių“. Nenuostabu, kad Didysis Evangelijos slėpinys dabar taip pat turėtų būti “paslėptas nuo išmintingųjų ir gudriųjų”, kaip senais laikais; kad jis turėtų būti beveik visuotinai atsižadėtas, išjuoktas ir sugriautas, kaip paprastas karštligiškumas; ir kad visi, kurie išdrįsta jįi špažinti, yra paženklinti bepročių ir užsidegusių vardais! Tai yra „nuopuolis“, kuris turėjo ateiti – tas visuotinis visų žmonių atsimetimas, kuris, matome, net ir dabar apėmęs žemę. “Paklajokite Jeruzalės gatvėmis, stebėkite, ar rasite žmogų”, kuris myli Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir tarnauja jam visomis jėgomis. Kaip mūsų žemė dejuoja (kad nežiūrime toliau) bedievystės pertekliuje! Kokios nedorybės daromos kiekvieną dieną, dažnai be nubaudimo, tų, kurie nusideda nepaisydami kitų ir puikuojasi savo gėdoje! Kas gali suskaičiuoti priesaikas, keiksmus, nešvankybes, piktžodžiavimą, melą, šmeižtą, netiesos kalbėjimą, šabo laužymą, apsirijimą, girtavimą, kerštą, paleistuvystę, svetimavimą ir įvairius nešvarumus, sukčiavimą, neteisybę, priespaudą, prievartavimą, kurie mūsų žemę apėmė kaip potvynis?

11. Net ir tarp tų, kurie apsisaugojo nuo stambesnių bjaurybių, kiek yra pykčio ir pasididžiavimo, kiek tinginystės ir dykinėjimo, kiek silpnumo ir išlepimo, kiek prabangos ir pasitenkinimo, kiek godumo ir ambicijų, kiek pagyrimo troškulio, kiek meilės pasauliui, kiek žmonių baimės! O kiek mažai tikrosios religijos! Nes, kur yra tas, kuris myli Dievą arba savo artimą, kaip Jis mums įsakė? Viena vertus, yra tie, kurie turi dievobaimingumo formą; kita vertus, yra tie, kurie turi tik formą: ten stovi atviras, o ten pabaltintas kapas. Taigi, kad iš tikrųjų, kas rimtai stebėjo bet kokį viešą žmonių susibūrimą (bijau, kad nebūtų išimtis ir mūsų bažnyčiose), galėtų lengvai suvokti, “kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita ­ fariziejai”: tie, kurie mažai rūpinasi religija, tarsi nebūtų “mirusiųjų prisikėlimo, angelų ir dvasios buvimo”, o kiti paverčia ją tiesiog negyva forma, nuobodžiu išorinių veiksmų atlikimu, be tikro tikėjimo, Dievo meilės ar džiaugsmo Šventojoje Dvasioje!

12. Ar, Dieve, galėčiau mus išskirti iš šios padėties! “Broliai, mano širdies troškimas ir mano malda Dievui yra už jus ­ jūsų išgelbėjimui” nuo šio bedieviškumo pertekliaus; ir kad čia pasiliktų jos išdidžios bangos! Bet ar tikrai taip? Dievas ir mūsų pačių sąžinė žino, kad taip nėra. Jūs neišlaikėte savęs švarių. Mes taip pat esame sugedę ir bjaurūs; ir mažai kas daugiau supranta; nedaugelis garbina Dievą dvasia ir tiesa. Mes irgi esame “užgaidi ir maištinga karta, karta, kurios širdis išgverusi, o dvasia neištikima Dievui.” Jis paskyrė mus būti “žemės druska. Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.”

13. Ir “Kaip už tai jų nebausti? ­ tai VIEŠPATIES žodis. Kaip tokiai tautai nekeršyti?“ Taip, mes nežinome, kaip greitai jis gali pasakyti kalavijui: “Tepereina per kraštą kalavijas!” Jis davė mums daug laiko atgailauti. Ir šiais metais jis mus palieka vienus, bet griaustiniu perspėja ir pažadina. Jo sprendimai apimatys visą žemę; ir mes visi turime priežastis tikėtis sunkiausių iš visų, net to, kad jis “ateis ir išjudins iš vietos mūsų žibintuvą, nebent atsiversime ir vėl imsimės pirmykščių darbų”, nebent grįšime prie reformacijos principų, Evangelijos tiesos ir paprastumo. Galbūt dabar mes priešinamės paskutinėms dieviškosios malonės pastangoms mus išgelbėti. Galbūt mes beveik „užpildėme savo nuodėmių saiką“, atmesdami Dievo patarimą mums ir išvarydami Jo pasiuntinius.

14. O Dieve, “būk gailestingas net kai pyksti!” Būk šlovinamas per mūsų persikeitimą, o ne mūsų sunaikinimą! Leisk mums “Klausytis!” Dabar, kai „žemėje vyksta tavo teismai“, tegul pasaulio gyventojai „pažįsta teisumą”!

15. Mano broliai, pats laikas mums pabusti iš miego prieš “nuskambant Dievo trimitui” ir mūsų žemei tampant kraujo lauku. O, kad mes greitai suprastume, kas mums atneša ramybę, kol tai nepaslėpta nuo mūsų akių! “Atsigręžk vėl į mus, Galybių Dieve! Pažvelk į mus iš dangaus ir pamatyk. Pasirūpink tuo vynmedžiu”; ir leisk mums žinoti “mūsų aplankymo metą”. “Padėk mums, Dieve, ir gelbėk mus dėl savo vardo garbės! Išgelbėk mus ir atleisk mūsų nuodėmes dėl savo vardo! Tada mes daugiau nebesitrauksime nuo tavęs; laikyk mus gyvus, ir mes šlovinsime tavo vardą! O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, pastatyk mus vėl ant kojų! Tešviečia mums tavo veido šviesa ir ir mes išgysime“.

 “O tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome, jam tebūna šlovė Bažnyčioje ir Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen.”

Čarlzas Veslis, 1742 m. balandžio 4 d.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Matulaitienė