II. 1. Todėl “pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus.“ Dievas dabar šaukia tave mano lūpomis ir liepia pažinti save, puolusi dvasia, savo tikrąją būseną ir vienintelį rūpestį. „Kas gi tau, miegaliau? Kelkis, šaukis savo Dievo! Gal tas Dievas pagalvos apie mus, ir mes nežūsime.“ Aplink tave kyla galinga audra, o tu grimsti į pasmerkimo gelmes, Dievo teismo bedugnę. Jei norėtum nuo jų pabėgti, grįžki prie jų. „Jei mes patys savęs paisytume, tai nebūtume teisiami.”

2. Pabusk, pabusk! Stokis šią akimirką, kad „iš Viešpaties rankos neišgertum jo rūstybės taurės“. Išjudink save, laikykis Viešpačio, teisumo Viešpačio, galingo išgelbėti! “Nusipurtyk dulkes”. Bent jau leisk Dievo grasinimų drebėjimui supurtyti tave. Pabusk ir šauk su drebančiu kalėjimo prižiūrėtoju, “Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?” Ir niekada nenuilsk, kol nepatikėsi Viešpačiu Jėzumi su tikėjimu, kuris yra jo dovana, veikiant jo Dvasiai.

3. Jei kalbėsiu vienam iš jūsų, daugiau nei kitam, tai tau, kuris manai, kad šis raginimas nevertas dėmesio. „Turiu tau žodį iš Dievo.“ Jo vardu aš jus įspėju “bėgti nuo besiartinančios rūstybės”. Tu nešventa siela, pamatyk savo paveikslą pasmerktame Petre, gulinčiame tamsiame požemyje, surištame dviem grandinėmis, tarp kareivių ir sargybinių, saugančių kalėjimą. Naktis jau toli, rytas jau arti, kai būsi pavestas mirties bausmei. Ir šiomis baisiomis aplinkybėmis tu kietai miegi; tu kietai miegi velnio glėbyje, ant duobės krašto, amžino sunaikinimo nasruose!

4. O Viešpaties angelas tegul ateina pas tave ir šviesa į tavo kalėjimą! Ir jausk Visagalio rankos jėgą, keliančią tave, „Kelkis greičiau! Susijuosk ir apsiauk sandalus! Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!“

5. Pabusk, amžinoji dvasia, iš savo svajonės apie žemišką laimę! Argi Dievas nesukūrė tavęs sau? Tada tu negali ilsėtis, kol nepailsėsi jame. Sugrįžk, klajokli! Skrisk atgal į savo arką, čia ne tavo namai. Negalvok, kad čia statysi tabernakulius. Tu esi tik praeivis, tik svečias, dienos kūrinys, tik einantis į nekeičiamą būseną. Paskubėk. Amžinybė jau šalia. Nuo šio momento priklauso amžinybė. Amžinybė laimės arba kančios!

6. Kokioj būsenoj tavo siela? Ar Dievas, kol aš kalbu, tavęs pareikalavo, ar tu pasiruošęs sutikti mirtį ir teismą? Ar gali stovėti jo akyse, kurios “per šventos žvelgti į pikta”? Ar tu būsi “tinkamas paveldėti šventųjų dalį šviesoje”? Ar tu “iškovojai gerą kovą, išlaikei tikėjimą” ?Ar užtikrinai vieną reikalingą dalyką? Ar atstatei Dievo paveikslą, teisumą ir tikrąjį šventumą? Ar tu nusivilkai senąjį žmogų ir apsivilkai naują? Ar tu apsirengei Kristumi?

7. Ar tu turi alyvos savo žibintuose? Malonės savo širdyje? Ar tu “myli Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis?” Ar tavyje toks protas, koks buvo ir Kristuje Jėzuje? Ar tu tikrai krikščionis, tai yra, naujas kūrinys? Ar sena praėjo ir viskas tampa nauja?

8. Ar tu esi “dieviškosios prigimties dalininkas”? Nežinai, kad “tavyje yra Jėzus Kristus? Jeigu taip, tai esi atmestinas.” Ar tu žinai tai, kad Dievas "mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė”? Ar tu žinai “kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo?” Ar tu turi liudytoją savyje? Mūsų paveldėjimo garantą? Ar tu “gavai Šventąją Dvasią?” O gal nežinai, kad “yra Šventoji Dvasia?”

9. Jei tai tave įžeidžia, būk tikras, kad tu nei krikščionis, nei nori juo būti. Ne, pati tavo malda yra paversta nuodėme; ir tu iškilmingai tyčiojiesi iš Dievo šią dieną, melsdamasis jo Šventosios Dvasios įkvėpimo, kai netikėjai, kad ką nors panašaus galima gauti.

10. Tačiau, remdamasis Dievo Žodžio autoritetu ir mūsų pačių Bažnyčia, turiu pakartoti klausimą: “Ar gavai Šventąją Dvasią?” Jei ne, tu dar nesi krikščionis. Juk krikščionis yra toks žmogus, kuris “pateptas Šventąja Dvasia ir galybe”. Tu dar nesi tyros ir nesuterštos religijos dalyvis. Ar žinai, kas yra religija? Kad tai yra dieviškosios prigimties dalyvavimas; Dievo gyvenimas žmogaus sieloje; Kristaus susiformavimas širdyje; “Kristus jumyse ­ garbės viltis”; laimė ir šventumas; dangus prasidėjo virš žemės; “Dievo karalystė jau yra tarp jūsų”, “nėra valgis ar gėrimas”, ne išorinis dalykas; “bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje”; amžinoji karalystė, atnešta į tavo sielą; “Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą”; “neapsakomas ir šlovingiausias džiaugsmas”?

11. Ar tu žinai, kad “Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile”, naujas kūrinys? Ar matai vidinio pasikeitimo, dvasinio gimimo, gyvenimo iš mirties, šventumo būtinybę? Ir ar tu esi visiškai įsitikinęs, kad be jo niekas nematys Viešpaties? Ar tu dėl to darbuojiesi po to? – “Stengiantis sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą”, “darbuojantis savo išganymui su baime ir drebant”, “pasistengiant įeiti pro ankštus vartus”? Ar tu rimtai rūpiniesi savo siela? Ir ar gali pasakyti širdžių ieškotojui: “Tu, o Dieve, esi tai, ko aš trokštu!„Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.”

12. Tu tikiesi būti išgelbėtas, bet dėl kokios priežasties tu to viliesi? Ar dėl to, kad nepadarei jokios žalos? Ar dėl to, kad daug gero padarei? Arba todėl, kad nesi toks kaip kiti žmonės, bet išmintingas, arba išsilavinęs, arba sąžiningas, ir moraliai geras; gerbiamas žmonių ir geros reputacijos? Deja! Visa tai niekada neatves tavęs pas Dievą. Jo supratimu tai lengviau už tuštybę. Ar pažįsti Jėzų Kristų, kurį Jis siuntė? Ar jis tave išmokė, kad “esi išgelbėtas malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų? ”Ar gavote ištikimą žodį kaip visą savo vilties pamatą, “Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių”? Ar sužinojai, ką tai reiškia? “Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių”; „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias avis.“ Ar tu (kas girdi, tegul supranta!) pasiklydęs, miręs, jau pasmerktas? Ar supranti savo dykumas? Ar jauti savo vargą? Ar tu turi “vargdienio dvasią”? Raudi dėl Dievo ir atsisakai būti paguostas? Ar palaidūnas “susimąstė kiek tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o jis čia miršta iš bado?” Ar tu nori gyventi dievotai Kristuje Jėzuje? Ar dėl to kenti persekiojimą? Ar dėl Žmogaus Sūnaus žmonės melagingai kalba apie tave?

13. O kad visuose šituose klausimuose girdėtum balsą, kuris pažadina mirusiuosius; ir pajaustum tą Žodžio galią, kuri skaldo uolas! “Jei šiandien išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių.” Dabar „pabusk, kuris miegi“ dvasinėje mirtyje, kad nemiegotum amžinojoje mirtyje! Pajausk savo prarastą turtą ir „kelkis iš numirusių“. Palik savo senus draugus nuodėmėje ir mirtyje. Sek paskui Jėzų ir leisk mirusiems laidoti savo mirusiuosius. „Gelbėkitės iš šitos iškrypusios padermės!“ “Išeikite iš jų ir atsiskirke, nelieskite netyrų daiktų, ir Viešpats tave priims.” “Apšvies tave Kristus.“

III. 1. Galiausiai, ketinu šį pažadą paaiškinti. Ir koks teikiantis vilčių svarstymas, kad ir kas tu būtum, kas paklūsta jo šaukimui, negali veltui ieškoti jo veido! Jei net ir dabar “pabudai, kėleisi iš numirusių”, jis įsipareigojo tave “apšviesti”. “Viešpats teikia malonę ir garbę”, Jo malonės šviesą ir šviesą Jo šlovės, kai gausi nenuvystančią karūną. “Šviesa tau užtekės tamsoje, tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis.” Dievas, kuris įsakė šviesai iš tamsos šviesti, švies tavo širdyje; duos pažinimą apie Dievo šlovę Jėzaus Kristaus veide. Tiems, kurie bijo Viešpaties “patekės teisumo saulė su gydančiais spinduliais.” Ir tą dieną tau bus pasakyta: “Kelkis, nušvisk! Tavo šviesa atėjo, VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito!” Nes Kristus apsireikš tavyje, ir jis yra tikroji šviesa.

2. Dievas yra šviesa ir atiduos save kiekvienam pabudusiam nusidėjėliui, kuris jo laukia. Tada tu būsi gyvojo Dievo šventykla, o Kristus “per tikėjimą gyvens tavo širdyje” ir “įsišaknijęs ir įsitvirtinęs meilėje, galėsi suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą”.

3. Matote savo pašaukimą, broliai. Esame pašaukti būti “Dievo buveine Dvasioje”; ir per jo Dvasią, gyvenančią mumyse, būti šventaisiais ir paveldėjimo dalininkais šventųjų šviesoje. Taip nepaprastai dideli yra pažadai, duoti mums, iš tikrųjų duoti mums, tikintiems! Nes tikėjimu “mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią” – visų pažadų visumą – “kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas.”

Čarlzas Veslis, 1742 m. balandžio 4 d.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Matulaitienė