3. Todėl turite rimtą pagrindą tikėti, kad Jis ne tik gali, bet ir nori tai padaryti – apvalyti jus nuo viso jūsų kūno ir dvasios purvo, „išgelbėti iš visų jūsų nešvarumų“. To dabar trokštate. Tai tikėjimas, kurio jums dabar ypač reikia, būtent, kad Didysis Gydytojas, mano sielos Mylėtojas, nori padaryti mane švarų. Bet ar jis nori tai padaryti rytoj, ar šiandien? Tegul jis pats atsako: „Jei šiandien išgirsite“ mano „balsą, neužkietinkite savo širdžių.“ Jei atidedate tai rytdienai, užkietinate savo širdis; jūs atsisakote išgirsti jo balsą. Todėl tikėkite, kad šiandien jis nori jus išgelbėti. Jis nori tave išgelbėti dabar. „Štai dabar palankus metas“. Dabar jis sako „Būk švarus!” Tik tikėk ir tu tuoj pat pamatysi, kad „Tikinčiam viskas galima!”

4. Ir toliau tikėk tuo, kuris tave mylėjo ir atidavė save už tave, kuris užnešė visas tavo nuodėmes savo kūne ant medžio; Jis išgelbės tave nuo visokio pasmerkimo savo krauju. Taigi mes einame pirmyn išteisintoje būsenoje. O kai einame „iš tikėjimo į tikėjimą, kai turime tikėjimą, kad būtume apvalyti nuo slypinčios nuodėmės, kad būtume išgelbėti nuo visokių mūsų nešvarumų, mes taip pat esame išgelbėti nuo visos kaltės, nuo bausmės dykumos, kurią jautėme anksčiau. Kad tada galėtume pasakyti ne tik,

Kiekvieną akimirką, Viešpatie, noriu Tavo mirties nuopelnų; bet lygiai taip pat su visišku tikėjimo tikrumu,

Kiekvieną akimirką, Viešpatie, turiu tavo mirties nuopelną!

Nes per tikėjimą Jo gyvenimu, mirtimi ir užtarimu už mus, atnaujinamą nuo akimirkos iki akimirkos, mes visi esame švarūs, ir ne tik, kad dabar nėra pasmerkimo, bet nėra tokios bausmės dykumos, kokia buvo anksčiau, Viešpats apvalo mūsų širdis ir gyvenimus.

5. Tuo pačiu tikėjimu mes kiekvieną akimirką jaučiame ant mūsų besiliejančią Kristaus jėgą, dėl kurios esame tokie, kokie esame. Tai leidžia mums tęsti dvasinį gyvenimą ir be Jo, nepaisant viso mūsų dabartinio šventumo, kitą akimirką būtume pražuvę. Bet tol, kol išlaikote tikėjimą Juo, „semsitės vandens iš išganingųjų versmių.“ Atsiremdami į savo mylimąjį, mumyse esantį Kristų, šlovės viltį, kuris gyvena mūsų širdyse tikėjimu, kuris taip pat visada užtaria mus Dievo dešinėje, mes gauname iš jo pagalbą mąstyti, kalbėti ir veikti, kas priimtina jo akimis. Taip jis „yra pirma“ tiems, kurie tiki, visuose „darbuose, ir skatina juos su jo nuolatine pagalba“, kad visi jų ketinimai, gyvenimo būdas ir veiksmai „prasidėtų, tęstųsi ir baigtųsi jame“. Taip jis „išvalo jų širdžių mintis, įkvėptas Šventosios Dvasios, kad jie galėtų tobulai jį mylėti ir vertai aukštinti jo šventą vardą“.

6. Taip yra, kad Dievo vaikams atgaila ir tikėjimas tiksliai atsako vienas kitam. Atgailaudami jaučiame, kad nuodėmė lieka mūsų širdyse ir supriešina mūsų žodžius bei veiksmus. Tikėjimu mes gauname Dievo galią Kristuje, apvalančią mūsų širdis ir apvalančią mūsų rankas. Atgailaudami vis dar suprantame, kad nusipelnėme bausmės už visas savo mintis, ir žodžius, ir veiksmus. Per tikėjimą mes suvokiame, kad mūsų Užtarėjas pas Tėvą nuolat maldauja už mus, ir taip nuolat atitraukdamas nuo mūsų bet kokį pasmerkimą ir bausmę. Atgailaudami esame tvirtai įsitikinę, kad patys sau negalime pagelbėti. Tikėjimu sulaukiame ne tik gailestingumo, bet ir „malonę gauti pagalbą“ kiekvienu „deramu laiku“. Atgaila atmeta kitos pagalbos galimybę; tikėjimas priima visą pagalbą, kurios mums reikia iš to, kuris turi visą valdžią danguje ir žemėje. Atgaila sako, be Jo aš „negaliu nieko nuveikti“. Tikėjimas sako, „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“ Per Jį galiu ne tik įveikti, bet ir išvaryti visus savo sielos priešus. Per Jį aš galiu "mylėti Viešpatį, mano Dievą, visa mano širdimi, protu, siela ir jėgomis“; ir „tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.“

III. 1. Iš to, kas pasakyta, galime nesunkiai suprasti šios nuomonės žalingumą, – kad esame visiškai pašventinti, kai esame išteisinti; kad mūsų širdys tada apsivalo nuo visų nuodėmių. Tiesa, tada mes esame išvaduoti, kaip buvo pastebėta anksčiau, iš išorinės nuodėmės viešpatavimo; ir tuo pat metu vidinės nuodėmės galia taip sulaužyta, kad mums nebereikia ja sekti ar būti jos vedamiems. Bet jokiu būdu netiesa, kad vidinė nuodėmė tada visiškai sunaikinama; kad puikybės, savivalės, pykčio, meilės pasauliui šaknys išimamos iš širdies; arba kad kūniškas protas ir širdis, linkę nusidėti, yra visiškai išnaikinti. Ir galvoti priešingai, nėra, kaip kai kurie gali manyti, nekalta nekenksminga klaida. Ne: tai daro didžiulę žalą, tai visiškai užkerta kelią bet kokiems tolesniems pokyčiams, nes akivaizdu, kad „ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.“ Jei todėl manome, kad esame jau visiškai vientisi, nėra reikalo tolesniam gydymui. Remiantis šia prielaida, absurdiška tikėtis tolimesnio išvadavimo iš nuodėmės, nesvarbu, laipsniško ar momentinio.

2. Priešingai, gilus įsitikinimas, kad mes dar nesame vientisi; kad mūsų širdys nėra visiškai išvalytos; kad mumyse dar yra „kūno rūpesčiai“, kurie yra savo prigimtyje vis dar „priešiški Dievui“; kad visas nuodėmės kūnas lieka mūsų širdyje, iš tikrųjų nusilpęs, bet nesunaikintas; be jokių abejonių rodo absoliučią tolesnių pokyčių būtinybę. Mes sutinkame, kad išteisinimo momentu gimstame iš naujo. Tą akimirką mes patiriame vidinį pasikeitimą iš „tamsybių į savo nuostabią šviesą“; iš žvėries ir velnio paveikslo į Dievo paveikslą; iš žemiško, jausmingo, velniško proto, į protą, kuris yra Kristuje Jėzuje. Bet ar mes visiškai pasikeitę? Ar mes visiškai persikeitėme į atvaizdą to, kuris sukūrė mus? Toli gražu: mes vis dar išlaikome nuodėmės gelmę; ir būtent šis suvokimas verčia mus dejuoti, siekti visiško išsivadavimo ir kreiptis į tą, kuris gali išgelbėti. Vadinasi, tiems tikintiesiems, kurie nėra įsitikinę giliu jų širdžių sugedimu arba tik nežymiu, ir, tarytum, sąlygiškai įsitikinę, mažai rūpi visas pašventinimas. Jie gali laikytis nuomonės, kad taip turi būti arba mirus, arba kažkuriuo momentu prieš mirtį. Bet jie neturi jokio didelio nerimo dėl pašventinimo trūkumo ir jokio didelio alkio ar troškulio. Jie nejaus to, kol geriau nepažins savęs, kol neatgailaus aukščiau aprašyta prasme, kol Dievas atskleis įgimtos pabaisos veidą ir parodys jiems tikrąją jų sielos būseną. Tik tada, pajutę naštą, jie dejuoja, kad išsivaduotų nuo jos. Tada ir ne anksčiau, jie šauks savo sielos agonijoje:

Nutrauk įgimtos nuodėmės jungą,

Ir visiškai išlaisvink mano dvasią!

Negaliu ilsėtis, kol nėra tyrumo viduje,

Kol aš visiškai laisvas Tavyje.

3. Antra, iš to galime pasimokyti, kad gilus įsitikinimas savo trūkumu (kurį galime pavadinti kaltės jausmu), po to, kai esame priimti, yra absoliučiai būtinas, kad pamatytume tikrąją atperkamojo kraujo vertę; kad, po to, kai esame išteisinti, jaustume, kad mums to reikia, kaip niekada kada anksčiau. Be šio įsitikinimo sandoros kraują laikysime įprastu dalyku, kurio mums dabar nelabai reikia, nes visos mūsų praeities nuodėmės yra ištrintos. Bet jei ir mūsų širdys, ir gyvenimas yra nešvarūs, yra tam tikra kaltė, kurią jaučiame kiekvieną akimirką ir kuri dėl to kiekvieną akimirką mums sukeltų naują pasmerkimą, bet

Jis visada gyvena aukštybėse,

Kad mus užtartų, –

Jo visa atperkančios meilės,

Jo brangaus kraujo prašyti.

Būtent ši atgaila ir su ja glaudžiai susijęs tikėjimas yra išreiškiami šiuose stipriuose žodžiuose, –

Aš nusidedu kiekvienu įkvėpimu,

Nesilaikau nei tavo žodžio, nei vykdau tavo valią,

Ant Žemės, taip kaip angelai danguj:

Bet šaltinis atviras vis dar stovi ten,

Nuplauna man kojas, širdį ir rankas,

Kol būsiu tobulas meilėje.

4. Trečia, galime pastebėti, kad gilus įsitikinimas dėl savo visiško bejėgiškumo, mūsų visiško nesugebėjimo išlaikyti nieko, ką gavome, daug daugiau, kad išsilaisvintume nuo pasaulio neteisybės, likusios mūsų širdyse ir gyvenimuose, moko mus tikrai gyventi pagal Kristų tikėjimu, matyti Jį ne tik kaip mūsų kunigą, bet ir kaip mūsų karalių. Tokiu būdu mes esame atvesti „garbinti Jį“, iš tikrųjų, „duoti jam visą jo malonės šlovę“; „padaryti jį visu Kristumi, visu Gelbėtoju; ir tikrai uždėti karūną jam ant galvos“. Šie puikūs žodžiai, kaip jie dažnai buvo vartojami, turi mažai reikšmės arba neturi jokios reikšmės, bet jie išsipildo stipria ir gilia prasme, kai mes taip tarsi išeiname iš savęs, kad būtume priklausomi nuo jo; kai nugrimztame į nieką, kad jis būtų viskas. Tada jo visagalė malonė panaikina „bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą“, kiekvienas neklusnumas, mintis, žodis ir darbas atvedami į „paklusnumą Kristui“.

Džonas Veslis 1767 m. balandžio 24 d.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Matulaitienė