12. Bet tebūnie manoma, kad jie nuolat „budi ir meldžiasi“ ir todėl „nepatenka į pagundą“, kad jie nuolat stebi savo burną ir saugo savo lūpų duris. Tarkime, jie stengiasi, kad visa jų „kalba visuomet būtų maloni ir druska pasūdyta, ir žino, kaip kiekvienam atsakyti“, tačiau ar jie ne kasdien įsitraukia į nenaudingas diskusijas, nepaisant viso jų atsargumo? Ir net kai jie stengiasi kalbėti už Dievą, ar jų žodžiai yra tyri, be nešventų priemaišų? Ar jie neranda nieko blogo jų pačių ketinimuose? Ar jie kalba tik norėdami patikti Dievui, o ne iš dalies įtikti sau? Ar nėra susiskaldymas vykdyti Dievo valią ir kartu savo valią? Arba jei jie pradeda sveika akimi, ar jie ir toliau „“žiūri į Jėzų“, ir kalbasi su juo visą laiką, kaip kalbasi su savo artimu? Ar nepritardami nuodėmei jie nejaučia nusidėjėliui pykčio ar negeranoriško nusistatymo? Ar mokydami neišmanančius jie nejaučia jokio pasididžiavimo, jokios pirmenybės sau? Kai jie guodžia nuskriaustuosius arba skatina vienas kitą mylėti ir daryti gerus darbus, jie niekada nejaučia jokio vidinio savęs pagyrimo: „Dabar tu gerai kalbėjai“? Arba bet kokios tuštybės – noro, kad ir kiti taip manytų, ir išreikštų pagarbą? Kai kuriais ar visais šiais atžvilgiais, kiek nuodėmės prilimpa prie tikinčiųjų, pasirinkusių geriausią gyvenimo būdą! Įsitikinimas šiais teiginiais yra kita atgailos rūšis, kuri priklauso išteisintiems.

13. Jei žmonių sąžinė visiškai pabudusi, gali pamatyti kiek nuodėmių yra prigludusių prie jų veiksmų! Ar nėra daug tokių, kurių pasaulis nesmerktų, tačiau jų negalima nei pagirti, nei pateisinti, jei vertiname pagal Dievo žodį? Ar nėra daug jų veiksmų, kurie, kaip jie patys žino, ne Dievo šlovei? Daugelis net nesiekė to, veiksmų nebuvo imtasi su žvilgsniu į Dievą. Ir iš tų, kurie buvo, nėra daug, kur jų akys buvo prisirišę vien prie Dievo – kai jie vykdo savo valią, bent tiek, kiek Jo, ir siekia įtikti sau tiek pat, jei ne daugiau, nei patikti Dievui? Ir kol jie stengiasi daryti gera savo artimui, ar jie nejaučia įvairaus pobūdžio nederamų minčių? Vadinasi, jų geri veiksmai, toli gražu nėra tokie, nes yra užteršti blogio priemaišomis: tokie jų gailestingumo darbai. Ir ar nėra tokių pačių priemaišų pamaldumo darbuose? Kol jie girdi žodį, galintį išgelbėti jų sielas, ar jie ne dažnai turi tokių minčių, kurios juos gąsdina, kad tai nevirstų jų pasmerkimu, o ne išgelbėjimu? Ar ne dažnai tas pats atvejis, kai jie stengiasi viešai ar privačiai melstis Dievui? Kol jie yra užsiėmę iškilmingiausia tarnyste, net būnant prie Viešpaties stalo, kokio pobūdžio minčių jiems iškyla! Ar kartais jų širdys nenuklysta į žemės pakraščius, kartais kupinos tokių vaizdinių, kurie priverčia juos bijoti, kad visa jų auka nebūtų pasibjaurėtina Viešpačiui? Tiek, kad dabar jie labiau gėdijasi savo geriausių pareigų, nei kadaise savo baisiausių nuodėmių.

14. Kiek nuodėmių dėl apsileidimo esate padarę! Mes žinome apaštalo žodžius: „Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda.“ Bet ar nežinote tūkstančio atvejų, kai galėjote padaryti gera priešams, nepažįstamiems, savo broliams, dėl jų kūno ar sielos, tačiau to nepadarėte? Kokiu didžiu apsileidimu jie buvo kalti savo pareigose Dievui! Kiek galimybių bendrauti, išgirsti jo žodį, viešai ar privačiai meldžiantis, jie apleido! Net tas šventas žmogus, arkivyskupas Ašeris, po visų jo pastangų dėl Dievo, pradėjo šaukti beveik su paskutiniu atokvėpiu: „Viešpatie, atleisk man mano apsileidimo nuodėmes!“

15. Bet, be šitų išorinių apsileidimų, ar jie neranda savyje vidinių trūkumų? Visų rūšių trūkumų: jie neturi meilės, baimės ir pasitikėjimo Dievu, o turėtų turėti. Jie neturi meilės artimui, kiekvienam žmogaus vaikui, nei broliams, kiekvienam Dievo vaikui, ar tiems, kurie yra nutolę nuo jų, ar tiems, su kuriais jie turi tiesioginį ryšį. Jie nesielgia tinkamai tokiu laipsniu, kokiu turėtų, jie turi trūkumų viskame, giliai įsisąmonindami, jie yra pasirengę šaukti kartu su M. De Renty: „Aš esu žemė, pilna spyglių“, arba su Jobu, „todėl gėdijuosi visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose.“

16. Įsitikinimas dėl kaltės yra kita atgailos dalis, kuri priklauso Dievo vaikams. Tačiau tai reikia suprasti atsargiai ir savotiška prasme. Nes aišku, kad "nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“, kurie tiki juo ir to tikėjimo galia, „gyvena ne pagal kūną, o pagal Dvasią“. Tačiau jie dabar negali ištverti griežto Dievo teisingumo, nei anksčiau, kai netikėjo. Tai reiškia, kad jie vis dar verti mirties, remiantis visais ankstesniais pasakojimais. Ir būtų visiškai pasmerkti, jei ne atperkantis kraujas. Todėl jie yra visiškai įsitikinę, kad jie vis tiek nusipelno bausmės, nors šitaip nuo jų atitraukiama. Bet čia yra kraštutinumų, viena vertus, ir iš kitos pusės, nedaugelis jų vengia. Dauguma žmonių pasirenka vieną ar kitą, arba manydami, kad jie yra pasmerkti, kai tokie nėra, arba manydami, kad nusipelno būti išteisinti. Ne, tiesa slypi viduryje: ​​jie vis dar nusipelno, griežtai kalbant, tik pragaro prakeikimo. Tačiau to, ko jie nusipelnė, negauna, nes jie „turi Užtarėją pas Tėvą“. Jo [Kristaus] gyvenimas, mirtis ir užtarimas vis dar įsiterpia tarp žmogaus ir pasmerkimo.

17. Įsitikinimas dėl visiško bejėgiškumo yra dar viena šios atgailos rūšis. Turiu omenyje du dalykus: pirma, kad dabar jie nebegali galvoti apie save gerai, suformuoti gero troškimo, pasakyti gero žodžio ar padaryti gero darbo, nei anksčiau, kai buvo neišteisinti; kad jie vis dėlto neturi jokios rūšies ar laipsnio savo stiprybės, neturi galios nei daryti gera, nei priešintis blogiui, jokio gebėjimo nugalėti ar net atsispirti pasauliui, velniui ar savo pačių nuodėmingai prigimčiai. Žinoma, jie gali padaryti visus šiuos dalykus, bet ne jų pačių jėgomis. Jie turi galią įveikti visus šiuos priešus, nes „juose nebeviešpataus nuodėmė“, bet tai nėra iš prigimties, nei visiškai, nei iš dalies — tai vien tik Dievo dovana. Taip pat neduodama viskas iš karto, tarsi jie būtų turėję atsargų daugeliui metų, bet nuo vienos akimirkos iki kitos.

18. Antra, šis bejėgiškumas – tai absoliutus nesugebėjimas išsivaduoti iš kaltės ar bausmės dykumos, kurią vis dar jaučiame ir nesugebėjimas pašalinti, su visa malone, kurią turime (jau nekalbant apie mūsų prigimtines galias), puikybės, savivalės, meilės pasauliui, pykčio ir bendro polinkio atitrūkti nuo Dievo, kurie, iš patirties žinome, išlieka širdyje, net ir tų, kurie atgimę; arba blogio, kuris, nepaisant visų mūsų pastangų, skaldo visus mūsų žodžius ir veiksmus. Be to, visiškas nesugebėjimas išvengti nenaudingo ir, daug daugiau, tuščio gyvenimo. Ir nesugebėjimas išvengti apsileidimo nuodėmių arba daugybės trūkumų, kuriais esame įsitikinę, ypač meilės trūkumo ir kitų teisingų jausmų tiek Dievui, tiek žmogui.

19. Jei kas nors tuo nepatenkintas, jei kas tiki, kad tas, kuris yra išteisintas, gali pašalinti šias nuodėmes iš savo širdies ir gyvenimo, tegul bando. Leisk jam pabandyti, ar jau gautos malonės dėka jis gali išstumti puikybę, savivalę ar prigimtinę nuodėmę. Leisk jam pabandyti, ar gali išvalyti savo žodžius ir veiksmus nuo visokio blogio priemaišų, ar jis gali išvengti nenaudingo gyvenimo su visomis apsileidimo nuodėmėmis, ir galiausiai, ar jis gali pašalinti daugybę trūkumų, kuriuos vis dar randa savyje. Tegul jo neatgraso vienas ar du bandymai, bet tegul bando vėl ir vėl ir kuo ilgiau jis bandys, tuo giliau bus įsitikinęs savo bejėgiškumu.

20. Iš tikrųjų yra tokia akivaizdi tiesa, kad beveik visi Dievo vaikai, visur išsibarstę, kad ir kaip skiriasi kitais aspektais, tačiau šiuo atžvilgiu iš esmės sutampa. Kad nors galime „Dvasia marinti kūniškus darbus“, priešintis ir nugalėti tiek išorinę, tiek vidinę nuodėmę, nors mes galime kiekvieną dieną silpninti savo priešus, vis dėlto negalime jų išvaryti. Su visa malone, kuri suteikiama išteisinant, negalime jų pašalinti. Nors mes nuolat stebime ir meldžiamės, negalime visiškai išvalyti nei savo širdies, nei rankų. Tikrai negalime, kol mūsų Viešpats nepanorės vėl kalbėti į mūsų širdis „Būk švarus“ ir tik tada raupsai apsivalo. Tik tada sunaikinama blogio šaknis, kūniškas protas ir prigimtinė nuodėmė nebeegzistuoja. Bet jei nėra tokio antrojo pasikeitimo, jei nėra momentinio išsivadavimo po išteisinimo, jei nėra nieko, išskyrus laipsnišką Dievo darbą (kad yra laipsniškas darbas, niekas neneigia) tada mes turime būti patenkinti, kiek galime, kad išliekame pilnais nuodėmės iki mirties; ir jei taip, mes turime likti kaltais iki mirties, nuolat nusipelnę bausmės. Nes neįmanoma, kad kaltė ar bausmės dykuma būtų pašalinta iš mūsų, kol visa ši nuodėmė išliks mūsų širdyse ir skaldys mūsų žodžius ir veiksmus. Laikantis griežto teisingumo, viskas, ką mes galvojame, kalbame ir veikiame, nuolat ją didina.

II. 1. Tokiu atveju mes turime atgailauti po to, kai esame išteisinti. Ir kol to nepadarysime, mes negalėsime eiti toliau. Nes tol, kol nesuvokiame savo ligos, negalime nuo jos išgyti. Tačiau jei atgailaujame, esame pašaukti „tikėti Evangelija“.

2. Ir tai taip pat turi būti suprantama savita prasme, kitaip nei mes tikėjome, kad būtume išteisinti. Tikėkite džiugia žinia apie didį išganymą, kurį Dievas paruošė visiems žmonėms. Tikėkite, kad jis yra „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“, ir „gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo“. Jis gali išgelbėti jus nuo visų nuodėmių, kurios tebėra jūsų širdyje. Jis gali išgelbėti jus nuo visų nuodėmių, kurios skaldo visus jūsų žodžius ir veiksmus. Jis gali išgelbėti jus nuo apsileidimo nuodėmių ir aprūpinti viskuo, ko jumyse trūksta. Tiesa, žmogui tai neįmanoma, bet Dievui-Žmogui viskas įmanoma. Nes kas gali būti per sunku tam, kuris turi „visą valdžią danguje ir žemėje?“ Iš tiesų, vien jo galia tai padaryti nėra pakankamas pagrindas mūsų tikėjimui, kad jis tai padarys, kad taip panaudos savo galią, nebent būtų tą pažadėjęs. Bet tai jis padarė: jis žadėjo ne kartą, griežčiausiomis sąlygomis. Jis mums davė „brangius bei didžius pažadus“, tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente. Taigi mes skaitome įstatyme, seniausioje Dievo žodžio dalyje: „Be to, VIEŠPATS, tavo Dievas, apipjaustys tavo širdį ir tavo palikuonių širdis, kad mylėtumei VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela ir išliktumei gyvas“ (Iš 30:6). Psalmėse: „Jis tikrai atpirks Izraelį“, Dievo Izraelį, „iš visų nuodėmių“. Pranašo knygoje: „Nuplausiu jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai, visi jūsų stabai bus pašalinti. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte“ (Ez 36:25-27). Taip ir Naujajame Testamente: „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą“, – įvykdyti „priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse“ (Lk 1: 68-75).

Džonas Veslis 1767 m. balandžio 24 d.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Matulaitienė