„Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ Morkaus 1,15

1. Paprastai manoma, kad atgaila ir tikėjimas yra tik religijos vartai, kad jie būtini tik mūsų krikščioniškojo gyvenimo pradžioje, kai išsiruošiame į karalystės kelią. Ir gali atrodyti, kad tai patvirtina didysis apaštalas, kai ragindamas hebrajų krikščionis „kilti į tobulumą“, jis moko juos pirmiausia palikti „pradinį Kristaus mokslą“, „užuot vėl dėjus pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu“, o tai bent jau turi reikšti, kad jie turėtų santykinai palikti tai, kas iš pradžių apėmė visas jų mintis tam, kad „siektų laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.“

2. Ir tai neabejotinai tiesa, kad atgaila ir tikėjimas yra ypač būtini pradžioje: atgaila, kuri yra įsitikinimas visišku mūsų nuodėmingumu ir kalte, ir bejėgiškumu; ir kuri yra dar prieš mums priimant karalystę Dievo, kuri, mūsų Viešpats pastebi, „yra tarp mūsų“; ir tikėjimas, kuriuo gauname tą karalystę, taip pat ir „teisumą, ramybę ir džiaugsmą Šventojoje Dvasioje.“

3. Tačiau, nepaisant to, yra ir atgaila bei tikėjimas (vartojant žodžius kita prasme, ne visai ta pačia, nei visiškai kitokia), kurie yra būtini po to, kai mes „įtikėjome Evangelija“ ir kiekviename paskesniame mūsų krikščioniškojo gyvenimo etape, nes be jų negalėsime „bėgti mums paskirtose lenktynėse“. Ir ši atgaila ir tikėjimas yra pakankami tiek, kiek reikia, kad mes būtume ir augtume malonėje, kaip buvęs tikėjimas ir atgaila buvo, kad įeitume į Dievo karalystę.

Bet kokiu atveju mes turime atgailauti ir tikėti, po to, kai esame išteisinti? Tai yra svarbus klausimas ir vertas didžiausio dėmesio.

I. Ir, pirma, kokiu atveju mes turime atgailauti?

1. Atgaila dažnai reiškia vidinį pasikeitimą, minčių pasikeitimą iš nuodėmės į šventumą. Tačiau dabar apie tai kalbame visai kita prasme, nes tai yra viena iš savęs pažinimo rūšių, kai pažįstame save kaip nusidėjėlius, taip, kaltus, bejėgius nusidėjėlius, nors ir žinome, kad esame Dievo vaikai.

2. Iš tiesų, kai pirmą kartą randame atpirkimą kraujyje Jėzaus, kai Dievo meilė pirmą kartą išsilieja mūsų širdyse ir jose pastatoma Jo karalystė, natūralu manyti, kad nebesame nusidėjėliai, kad visos mūsų nuodėmės ne tik uždengtos, bet sunaikintos. Kadangi tada nejaučiame jokio blogio savo širdyje, lengvai įsivaizduojame, kad jo nėra. Kai kurie geranoriški žmonės taip galvojo ne tik tuo metu, bet ir vėliau, įtikinę save, kad kai jie buvo išteisinti, jie buvo visiškai pašventinti. Jie nustatė tai kaip bendrą taisyklę, nepaisant Šventojo Rašto, proto ir patirties. Jie nuoširdžiai tiki ir rimtai tvirtina, kad visa nuodėmė sunaikinama, kai esame išteisinti ir kad tikinčiojo širdyje nėra nuodėmės, bet kad nuo tos akimirkos ji yra visiškai švari. Bet nors mes lengvai pripažįstame, kad „kas tiki, yra gimęs iš Dievo“ ir „kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės“, tačiau negalime sutikti, kad jis jos nejaučia viduje: ji nevaldo, bet išlieka. Ir įsitikinimas dėl nuodėmės, kuri lieka mūsų širdyje, yra viena iš atgailos, apie kurią dabar kalbame, rūšių.

3. Nes neretai, praėjus daug laiko, tas, kuris įsivaizdavo, kad visos nuodėmės išnyko, pajunta, kad jo širdyje vis dar yra puikybės. Jis įsitikinęs, kad daugeliu atžvilgių galvojo apie save geriau, nei jis turėtų manyti, ir kad jis išaukštino ką nors, ką buvo gavęs ir didžiavosi tuo, tarsi nebūtų gavęs. Ir vis dėlto jis žino, kad yra Dievo palankume. Jis negali ir neturi „pamesti savo pasitikėjimo“. „Dvasia“ vis tiek „liudija“ jo „dvasiai, kad yra Dievo vaikas.“

4. Taip pat neilgai trukus jis pajunta savo valią širdyje, valią priešingą Dievo valiai. Kiekvienas žmogus neišvengiamai turi turėti valią, jei tik turi nuovoką. Tai yra esminė žmogaus prigimties dalis, iš tikrųjų kiekvienos protingos būtybės prigimties dalis. Mūsų palaimintasis Viešpats turėjo valią kaip žmogus; kitaip jis nebuvo žmogus. Bet jo žmogiška valia visada buvo pavaldi Tėvo valiai. Visada ir visais atvejais, net ir giliausioje kančioje, jis sakė „ne kaip aš noriu, bet kaip tu“. Tačiau taip yra ne visada, net ir su tikrai tikinčiu Kristų. Jis dažnai mano, kad jo valia daugiau ar mažiau aukštesnė už Dievo valią. Jis kažko nori, nes tai malonu, nors tai nepatinka Dievui; jis nenori (atsisako) ko nors, nes tai sunku, nors tokia yra Dievo valia jo atžvilgiu. Iš tiesų, tarkime, kad žmogus ir toliau tiki, jis kovoja prieš savo valią iš visų jėgų: bet tai reiškia, kad savivalė tikrai egzistuoja ir kad žmogus ją suvokia.

5. Savivalė, kaip ir puikybė, yra stabmeldystės rūšis ir abi yra tiesiogiai priešingos Dievo meilei. Tą patį galima pastebėti ir apie meilę pasauliui. Tačiau taip jaustis gali net tikri tikintieji; ir kiekvienas iš jų tai pajaučia, daugiau ar mažiau, anksčiau ar vėliau, vienoje ar kitoje stabmeldystės formoje. Tiesa, kai jis pirmą kartą „iš mirties persikelia į gyvenimą“, jis netrokšta nieko daugiau, tik Dievo. Jis tikrai gali pasakyti: „Tavo vardą minėti vienintelis mano troškimas“, „Ką kitą turiu danguje? Kadangi turiu tave, ko dar trokščiau žemėje?“ Bet taip būna ne visada. Laikui bėgant jis vėl pajus, nors galbūt tik keletą akimirkų, arba „kūno geismą“, arba „akių geismą“, arba „gyvenimo puikybę“. Jei jis nuolat nebudi ir nesimeldžia, jam gali atgyti geismas ir smeigti taip, kad jis gali kristi, kol jame nebeliks jėgų. Jis gali jausti besaikės meilės išpuolius, stiprų polinkį „mylėti kūrinį labiau nei Kūrėją“; ar tai būtų vaikas, tėvai, vyras ar žmona, ar „artimiausias bičiulis“. Jis gali tūkstančiais įvairių būdų jausti žemiškų dalykų ar malonumų troškimą. Ta pačia proporcija Jis pamirš Dievą, neieškos jame savo laimės, vadinasi, bus „labiau linkęs į malonumus negu į Dievą“.

6. Jei žmogus neišsaugos savęs kiekvieną akimirką, vėl pajus akies geismą; norą pradžiuginti savo vaizduotę kažkuo puikiu, gražiu ar neįprastu. Kokiais įvairiais būdais šis troškimas puola sielą! Galbūt per paprasčiausias dalykus, pavyzdžiui, drabužius ar baldus, dalykus, kurie niekada nebuvo sukurti patenkinti nemirtingos dvasios apetito. Tačiau kaip mums natūralu, net ir tada, kai esame „patyrę būsimojo amžiaus galybę“, vėl pasinerti į šiuos kvailus daiktų troškimus, kurie dyla naudojant! Kaip sunku net tiems, kurie žino, kuo tiki, nugalėti akies troškimo šaką, smalsumą; nuolatos paminti; nieko nenorėti tik todėl, kad tai nauja!

7. Ir kaip sunku net Dievo vaikams visiškai nugalėti gyvenimo puikybę! Atrodo, kad Šv. Jonas šiuo terminu įvardija beveik tą patį, ką pasaulis vadina „garbės jausmu“. Tai ne kas kita, kaip noras ir džiaugsmas „vienas iš kito priimti garbę“, pagyrimo troškimas, ir, kas visada su tuo siejama, proporcinga baimė būti paniekintam. Artimai su tuo susijusi gėda. Gėdijamės to, kuo mes turėtume girtis. Ir retai kada atskiriama nuo žmogaus baimės, kuri atneša tūkstančius pinklių sielai. Ar yra tokių, net tarp tų, kurie atrodo stiprūs tikėjime, kurie neranda savyje nors kažkiek visų šių netikusių nusistatymų? Taigi net ir šie yra tik iš dalies „nukryžiuoti pasauliui“, nes jų širdyje vis dar tebėra blogio šaknis.

8. Ir ar nejaučiame kitokių jausmų, kurie priešingi artimo meilei, kaip ir Dievo meilei? Mūsų artimo meilė „pamiršta, kas buvo bloga“. Ar nejaučiame nieko panašaus? Ar mes niekada nejaučiame pavydo? Ar niekada nepagrįstai neįtarinėjame? Kas yra skaidrus šiais klausimais, tegul pirmasis meta akmenį į savo artimą. Kas kartais nejaučia neigiamų nusistatymų ir negatyvių paskatų, kurie, jis žino, prieštarauja broliškajai meilei? Ar nėra pykčio, neapykantos ar kartėlio, ar nėra pavydo, ypač tiems, kurie mėgaujasi tikru ar tariamu gėriu, kurio trokštame, bet negalime pasiekti? Ar mes niekada nejaučiame nei mažiausio pasipiktinimo, kai esame sužeisti arba įžeisti, ypač tų, kuriuos ypatingai mylėjome ir kuriems labiausiai stengėmės padėti? Ar neteisybė, ar nedėkingumas niekada nesužadina mumyse geismo kerštui? Bet kokio noro grąžinti blogį blogiu, o ne “nugalėti pikta gerumu“? Tai taip pat parodo, kiek dar yra mūsų širdyje daug visko, prieštaraujančio artimo meilei.

9. Visų rūšių ir laipsnių godumas tikrai prieštarauja artimo ir Dievo meilei. Philargyri, meilė pinigams, kurie pernelyg dažnai yra viso blogio šaknis; arba pleoneksija, tiesiogine prasme, noras turėti daugiau arba didinti turinį. O kiek nedaug, net tikrųjų Dievo vaikų, kurie visiškai laisvi nuo abiejų! Vienas didis žmogus, Martynas Liuteris, sakydavo, kad „jame niekada nebuvo jokio godumo“ (ne tik atsivertusioje būsenoje, bet) „nuo pat jo gimimo“. Bet jei taip, aš drįsčiau pasakyti, kad jis buvo vienintelis vyras, gimęs iš moters (išskyrus tą, kuris buvo Dievas ir žmogus) ir nebuvo godus, ir kuris gimė be godumo. Aš manau, kad niekada niekas nebuvo gimęs iš Dievo, gyvenęs ilgą laiką ir kuris daug kartų, daugiau ar mažiau, nejautė godumo. Galime todėl įvardyti tai kaip neabejotiną tiesą, kad godumas kartu su puikybe, savivale ir pykčiu, išlieka net ir tų, kurie yra išteisinti, širdyse.

10. Būtent ši patirtis daugelį žmonių paskatino suprasti septintojo skyriaus dalį iš laiško Romiečiams, kad ne tie, kurie yra, „įstatymo galioje“, įsitikinę nuodėme, kuri be abejonės yra Apaštalui reikšminga, bet tie, kurie yra “malonės galioje“, yra „nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ Ir, be abejo, jie yra visiškai teisūs, – vis dar išlieka, net ir juose, kurie yra išteisinti, protas, kuris tam tikru mastu yra kūniškas (taip apaštalas sako tikintiesiems Korinte „esate kūniški“), širdis linkusi atsitraukti, vis dar pasiruošusi „atitolti nuo gyvojo Dievo“. Polinkis į pasididžiavimą, savivalę, pyktį, kerštą, meilę pasauliui ir visokį blogį: kartėlio šaknis, kuri, akimirkai panaikinus suvaržymą, akimirksniu išdygtų. Tokio sugadinimo gylio, kurio, be aiškios Dievo šviesos, mes negalime įsivaizduoti. Ir įsitikinimas, kad visa ši nuodėmė išlieka jų širdyse, yra atgaila, priklausanti tiems, kurie išteisinti.

11. Bet mes taip pat turime būti įsitikinę, kad kaip nuodėmė lieka mūsų širdyse, taip ji suskaldo visus mūsų žodžius ir veiksmus. Iš tiesų reikia bijoti, kad daugelis mūsų žodžių yra daugiau nei sumaišyti su nuodėme, jie visiškai yra nuodėmingi. Nes toks, neabejotinai, yra gyvenimas be meilės: visa, kas kyla ne iš broliškos meilės, viskas, su kuo nesutinka aukso taisyklė „visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“. Visa tai yra apkalbinėjimas, paskalos, gandų skleidimas, piktžodžiavimas, nesančių šalia žmonių kalčių aptarinėjimas, nes niekas nenorėtų, kad kiti kalbėtų apie jo ydas, kai jo nėra šalia. Kaip mažai tų, net tarp tikinčiųjų, kurie dėl to nėra kalti ir nuolat laikosi senos geros taisyklės: „Apie mirusius ir nesančius šalia – tik gerai arba nieko!“ Ir tarkime, kad jie laikosi šios taisyklės ar jie taip pat susilaiko nuo nenaudingų pokalbių? Tačiau visa tai neabejotinai nuodėminga ir „liūdina Šventąją Dievo Dvasią“ ir „teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį.“

12. Bet tebūnie manoma, kad jie nuolat „budi ir meldžiasi“ ir todėl „nepatenka į pagundą“, kad jie nuolat stebi savo burną ir saugo savo lūpų duris. Tarkime, jie stengiasi, kad visa jų „kalba visuomet būtų maloni ir druska pasūdyta, ir žino, kaip kiekvienam atsakyti“, tačiau ar jie ne kasdien įsitraukia į nenaudingas diskusijas, nepaisant viso jų atsargumo? Ir net kai jie stengiasi kalbėti už Dievą, ar jų žodžiai yra tyri, be nešventų priemaišų? Ar jie neranda nieko blogo jų pačių ketinimuose? Ar jie kalba tik norėdami patikti Dievui, o ne iš dalies įtikti sau? Ar nėra susiskaldymas vykdyti Dievo valią ir kartu savo valią? Arba jei jie pradeda sveika akimi, ar jie ir toliau „“žiūri į Jėzų“, ir kalbasi su juo visą laiką, kaip kalbasi su savo artimu? Ar nepritardami nuodėmei jie nejaučia nusidėjėliui pykčio ar negeranoriško nusistatymo? Ar mokydami neišmanančius jie nejaučia jokio pasididžiavimo, jokios pirmenybės sau? Kai jie guodžia nuskriaustuosius arba skatina vienas kitą mylėti ir daryti gerus darbus, jie niekada nejaučia jokio vidinio savęs pagyrimo: „Dabar tu gerai kalbėjai“? Arba bet kokios tuštybės – noro, kad ir kiti taip manytų, ir išreikštų pagarbą? Kai kuriais ar visais šiais atžvilgiais, kiek nuodėmės prilimpa prie tikinčiųjų, pasirinkusių geriausią gyvenimo būdą! Įsitikinimas šiais teiginiais yra kita atgailos rūšis, kuri priklauso išteisintiems.

13. Jei žmonių sąžinė visiškai pabudusi, gali pamatyti kiek nuodėmių yra prigludusių prie jų veiksmų! Ar nėra daug tokių, kurių pasaulis nesmerktų, tačiau jų negalima nei pagirti, nei pateisinti, jei vertiname pagal Dievo žodį? Ar nėra daug jų veiksmų, kurie, kaip jie patys žino, ne Dievo šlovei? Daugelis net nesiekė to, veiksmų nebuvo imtasi su žvilgsniu į Dievą. Ir iš tų, kurie buvo, nėra daug, kur jų akys buvo prisirišę vien prie Dievo – kai jie vykdo savo valią, bent tiek, kiek Jo, ir siekia įtikti sau tiek pat, jei ne daugiau, nei patikti Dievui? Ir kol jie stengiasi daryti gera savo artimui, ar jie nejaučia įvairaus pobūdžio nederamų minčių? Vadinasi, jų geri veiksmai, toli gražu nėra tokie, nes yra užteršti blogio priemaišomis: tokie jų gailestingumo darbai. Ir ar nėra tokių pačių priemaišų pamaldumo darbuose? Kol jie girdi žodį, galintį išgelbėti jų sielas, ar jie ne dažnai turi tokių minčių, kurios juos gąsdina, kad tai nevirstų jų pasmerkimu, o ne išgelbėjimu? Ar ne dažnai tas pats atvejis, kai jie stengiasi viešai ar privačiai melstis Dievui? Kol jie yra užsiėmę iškilmingiausia tarnyste, net būnant prie Viešpaties stalo, kokio pobūdžio minčių jiems iškyla! Ar kartais jų širdys nenuklysta į žemės pakraščius, kartais kupinos tokių vaizdinių, kurie priverčia juos bijoti, kad visa jų auka nebūtų pasibjaurėtina Viešpačiui? Tiek, kad dabar jie labiau gėdijasi savo geriausių pareigų, nei kadaise savo baisiausių nuodėmių.

14. Kiek nuodėmių dėl apsileidimo esate padarę! Mes žinome apaštalo žodžius: „Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda.“ Bet ar nežinote tūkstančio atvejų, kai galėjote padaryti gera priešams, nepažįstamiems, savo broliams, dėl jų kūno ar sielos, tačiau to nepadarėte? Kokiu didžiu apsileidimu jie buvo kalti savo pareigose Dievui! Kiek galimybių bendrauti, išgirsti jo žodį, viešai ar privačiai meldžiantis, jie apleido! Net tas šventas žmogus, arkivyskupas Ašeris, po visų jo pastangų dėl Dievo, pradėjo šaukti beveik su paskutiniu atokvėpiu: „Viešpatie, atleisk man mano apsileidimo nuodėmes!“

15. Bet, be šitų išorinių apsileidimų, ar jie neranda savyje vidinių trūkumų? Visų rūšių trūkumų: jie neturi meilės, baimės ir pasitikėjimo Dievu, o turėtų turėti. Jie neturi meilės artimui, kiekvienam žmogaus vaikui, nei broliams, kiekvienam Dievo vaikui, ar tiems, kurie yra nutolę nuo jų, ar tiems, su kuriais jie turi tiesioginį ryšį. Jie nesielgia tinkamai tokiu laipsniu, kokiu turėtų, jie turi trūkumų viskame, giliai įsisąmonindami, jie yra pasirengę šaukti kartu su M. De Renty: „Aš esu žemė, pilna spyglių“, arba su Jobu, „todėl gėdijuosi visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose.“

16. Įsitikinimas dėl kaltės yra kita atgailos dalis, kuri priklauso Dievo vaikams. Tačiau tai reikia suprasti atsargiai ir savotiška prasme. Nes aišku, kad "nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“, kurie tiki juo ir to tikėjimo galia, „gyvena ne pagal kūną, o pagal Dvasią“. Tačiau jie dabar negali ištverti griežto Dievo teisingumo, nei anksčiau, kai netikėjo. Tai reiškia, kad jie vis dar verti mirties, remiantis visais ankstesniais pasakojimais. Ir būtų visiškai pasmerkti, jei ne atperkantis kraujas. Todėl jie yra visiškai įsitikinę, kad jie vis tiek nusipelno bausmės, nors šitaip nuo jų atitraukiama. Bet čia yra kraštutinumų, viena vertus, ir iš kitos pusės, nedaugelis jų vengia. Dauguma žmonių pasirenka vieną ar kitą, arba manydami, kad jie yra pasmerkti, kai tokie nėra, arba manydami, kad nusipelno būti išteisinti. Ne, tiesa slypi viduryje: ​​jie vis dar nusipelno, griežtai kalbant, tik pragaro prakeikimo. Tačiau to, ko jie nusipelnė, negauna, nes jie „turi Užtarėją pas Tėvą“. Jo [Kristaus] gyvenimas, mirtis ir užtarimas vis dar įsiterpia tarp žmogaus ir pasmerkimo.

17. Įsitikinimas dėl visiško bejėgiškumo yra dar viena šios atgailos rūšis. Turiu omenyje du dalykus: pirma, kad dabar jie nebegali galvoti apie save gerai, suformuoti gero troškimo, pasakyti gero žodžio ar padaryti gero darbo, nei anksčiau, kai buvo neišteisinti; kad jie vis dėlto neturi jokios rūšies ar laipsnio savo stiprybės, neturi galios nei daryti gera, nei priešintis blogiui, jokio gebėjimo nugalėti ar net atsispirti pasauliui, velniui ar savo pačių nuodėmingai prigimčiai. Žinoma, jie gali padaryti visus šiuos dalykus, bet ne jų pačių jėgomis. Jie turi galią įveikti visus šiuos priešus, nes „juose nebeviešpataus nuodėmė“, bet tai nėra iš prigimties, nei visiškai, nei iš dalies — tai vien tik Dievo dovana. Taip pat neduodama viskas iš karto, tarsi jie būtų turėję atsargų daugeliui metų, bet nuo vienos akimirkos iki kitos.

18. Antra, šis bejėgiškumas – tai absoliutus nesugebėjimas išsivaduoti iš kaltės ar bausmės dykumos, kurią vis dar jaučiame ir nesugebėjimas pašalinti, su visa malone, kurią turime (jau nekalbant apie mūsų prigimtines galias), puikybės, savivalės, meilės pasauliui, pykčio ir bendro polinkio atitrūkti nuo Dievo, kurie, iš patirties žinome, išlieka širdyje, net ir tų, kurie atgimę; arba blogio, kuris, nepaisant visų mūsų pastangų, skaldo visus mūsų žodžius ir veiksmus. Be to, visiškas nesugebėjimas išvengti nenaudingo ir, daug daugiau, tuščio gyvenimo. Ir nesugebėjimas išvengti apsileidimo nuodėmių arba daugybės trūkumų, kuriais esame įsitikinę, ypač meilės trūkumo ir kitų teisingų jausmų tiek Dievui, tiek žmogui.

19. Jei kas nors tuo nepatenkintas, jei kas tiki, kad tas, kuris yra išteisintas, gali pašalinti šias nuodėmes iš savo širdies ir gyvenimo, tegul bando. Leisk jam pabandyti, ar jau gautos malonės dėka jis gali išstumti puikybę, savivalę ar prigimtinę nuodėmę. Leisk jam pabandyti, ar gali išvalyti savo žodžius ir veiksmus nuo visokio blogio priemaišų, ar jis gali išvengti nenaudingo gyvenimo su visomis apsileidimo nuodėmėmis, ir galiausiai, ar jis gali pašalinti daugybę trūkumų, kuriuos vis dar randa savyje. Tegul jo neatgraso vienas ar du bandymai, bet tegul bando vėl ir vėl ir kuo ilgiau jis bandys, tuo giliau bus įsitikinęs savo bejėgiškumu.

20. Iš tikrųjų yra tokia akivaizdi tiesa, kad beveik visi Dievo vaikai, visur išsibarstę, kad ir kaip skiriasi kitais aspektais, tačiau šiuo atžvilgiu iš esmės sutampa. Kad nors galime „Dvasia marinti kūniškus darbus“, priešintis ir nugalėti tiek išorinę, tiek vidinę nuodėmę, nors mes galime kiekvieną dieną silpninti savo priešus, vis dėlto negalime jų išvaryti. Su visa malone, kuri suteikiama išteisinant, negalime jų pašalinti. Nors mes nuolat stebime ir meldžiamės, negalime visiškai išvalyti nei savo širdies, nei rankų. Tikrai negalime, kol mūsų Viešpats nepanorės vėl kalbėti į mūsų širdis „Būk švarus“ ir tik tada raupsai apsivalo. Tik tada sunaikinama blogio šaknis, kūniškas protas ir prigimtinė nuodėmė nebeegzistuoja. Bet jei nėra tokio antrojo pasikeitimo, jei nėra momentinio išsivadavimo po išteisinimo, jei nėra nieko, išskyrus laipsnišką Dievo darbą (kad yra laipsniškas darbas, niekas neneigia) tada mes turime būti patenkinti, kiek galime, kad išliekame pilnais nuodėmės iki mirties; ir jei taip, mes turime likti kaltais iki mirties, nuolat nusipelnę bausmės. Nes neįmanoma, kad kaltė ar bausmės dykuma būtų pašalinta iš mūsų, kol visa ši nuodėmė išliks mūsų širdyse ir skaldys mūsų žodžius ir veiksmus. Laikantis griežto teisingumo, viskas, ką mes galvojame, kalbame ir veikiame, nuolat ją didina.

II. 1. Tokiu atveju mes turime atgailauti po to, kai esame išteisinti. Ir kol to nepadarysime, mes negalėsime eiti toliau. Nes tol, kol nesuvokiame savo ligos, negalime nuo jos išgyti. Tačiau jei atgailaujame, esame pašaukti „tikėti Evangelija“.

2. Ir tai taip pat turi būti suprantama savita prasme, kitaip nei mes tikėjome, kad būtume išteisinti. Tikėkite džiugia žinia apie didį išganymą, kurį Dievas paruošė visiems žmonėms. Tikėkite, kad jis yra „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“, ir „gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo“. Jis gali išgelbėti jus nuo visų nuodėmių, kurios tebėra jūsų širdyje. Jis gali išgelbėti jus nuo visų nuodėmių, kurios skaldo visus jūsų žodžius ir veiksmus. Jis gali išgelbėti jus nuo apsileidimo nuodėmių ir aprūpinti viskuo, ko jumyse trūksta. Tiesa, žmogui tai neįmanoma, bet Dievui-Žmogui viskas įmanoma. Nes kas gali būti per sunku tam, kuris turi „visą valdžią danguje ir žemėje?“ Iš tiesų, vien jo galia tai padaryti nėra pakankamas pagrindas mūsų tikėjimui, kad jis tai padarys, kad taip panaudos savo galią, nebent būtų tą pažadėjęs. Bet tai jis padarė: jis žadėjo ne kartą, griežčiausiomis sąlygomis. Jis mums davė „brangius bei didžius pažadus“, tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente. Taigi mes skaitome įstatyme, seniausioje Dievo žodžio dalyje: „Be to, VIEŠPATS, tavo Dievas, apipjaustys tavo širdį ir tavo palikuonių širdis, kad mylėtumei VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela ir išliktumei gyvas“ (Iš 30:6). Psalmėse: „Jis tikrai atpirks Izraelį“, Dievo Izraelį, „iš visų nuodėmių“. Pranašo knygoje: „Nuplausiu jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai, visi jūsų stabai bus pašalinti. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte“ (Ez 36:25-27). Taip ir Naujajame Testamente: „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą“, – įvykdyti „priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse“ (Lk 1: 68-75).

3. Todėl turite rimtą pagrindą tikėti, kad Jis ne tik gali, bet ir nori tai padaryti – apvalyti jus nuo viso jūsų kūno ir dvasios purvo, „išgelbėti iš visų jūsų nešvarumų“. To dabar trokštate. Tai tikėjimas, kurio jums dabar ypač reikia, būtent, kad Didysis Gydytojas, mano sielos Mylėtojas, nori padaryti mane švarų. Bet ar jis nori tai padaryti rytoj, ar šiandien? Tegul jis pats atsako: „Jei šiandien išgirsite“ mano „balsą, neužkietinkite savo širdžių.“ Jei atidedate tai rytdienai, užkietinate savo širdis; jūs atsisakote išgirsti jo balsą. Todėl tikėkite, kad šiandien jis nori jus išgelbėti. Jis nori tave išgelbėti dabar. „Štai dabar palankus metas“. Dabar jis sako „Būk švarus!” Tik tikėk ir tu tuoj pat pamatysi, kad „Tikinčiam viskas galima!”

4. Ir toliau tikėk tuo, kuris tave mylėjo ir atidavė save už tave, kuris užnešė visas tavo nuodėmes savo kūne ant medžio; Jis išgelbės tave nuo visokio pasmerkimo savo krauju. Taigi mes einame pirmyn išteisintoje būsenoje. O kai einame „iš tikėjimo į tikėjimą, kai turime tikėjimą, kad būtume apvalyti nuo slypinčios nuodėmės, kad būtume išgelbėti nuo visokių mūsų nešvarumų, mes taip pat esame išgelbėti nuo visos kaltės, nuo bausmės dykumos, kurią jautėme anksčiau. Kad tada galėtume pasakyti ne tik,

Kiekvieną akimirką, Viešpatie, noriu Tavo mirties nuopelnų; bet lygiai taip pat su visišku tikėjimo tikrumu,

Kiekvieną akimirką, Viešpatie, turiu tavo mirties nuopelną!

Nes per tikėjimą Jo gyvenimu, mirtimi ir užtarimu už mus, atnaujinamą nuo akimirkos iki akimirkos, mes visi esame švarūs, ir ne tik, kad dabar nėra pasmerkimo, bet nėra tokios bausmės dykumos, kokia buvo anksčiau, Viešpats apvalo mūsų širdis ir gyvenimus.

5. Tuo pačiu tikėjimu mes kiekvieną akimirką jaučiame ant mūsų besiliejančią Kristaus jėgą, dėl kurios esame tokie, kokie esame. Tai leidžia mums tęsti dvasinį gyvenimą ir be Jo, nepaisant viso mūsų dabartinio šventumo, kitą akimirką būtume pražuvę. Bet tol, kol išlaikote tikėjimą Juo, „semsitės vandens iš išganingųjų versmių.“ Atsiremdami į savo mylimąjį, mumyse esantį Kristų, šlovės viltį, kuris gyvena mūsų širdyse tikėjimu, kuris taip pat visada užtaria mus Dievo dešinėje, mes gauname iš jo pagalbą mąstyti, kalbėti ir veikti, kas priimtina jo akimis. Taip jis „yra pirma“ tiems, kurie tiki, visuose „darbuose, ir skatina juos su jo nuolatine pagalba“, kad visi jų ketinimai, gyvenimo būdas ir veiksmai „prasidėtų, tęstųsi ir baigtųsi jame“. Taip jis „išvalo jų širdžių mintis, įkvėptas Šventosios Dvasios, kad jie galėtų tobulai jį mylėti ir vertai aukštinti jo šventą vardą“.

6. Taip yra, kad Dievo vaikams atgaila ir tikėjimas tiksliai atsako vienas kitam. Atgailaudami jaučiame, kad nuodėmė lieka mūsų širdyse ir supriešina mūsų žodžius bei veiksmus. Tikėjimu mes gauname Dievo galią Kristuje, apvalančią mūsų širdis ir apvalančią mūsų rankas. Atgailaudami vis dar suprantame, kad nusipelnėme bausmės už visas savo mintis, ir žodžius, ir veiksmus. Per tikėjimą mes suvokiame, kad mūsų Užtarėjas pas Tėvą nuolat maldauja už mus, ir taip nuolat atitraukdamas nuo mūsų bet kokį pasmerkimą ir bausmę. Atgailaudami esame tvirtai įsitikinę, kad patys sau negalime pagelbėti. Tikėjimu sulaukiame ne tik gailestingumo, bet ir „malonę gauti pagalbą“ kiekvienu „deramu laiku“. Atgaila atmeta kitos pagalbos galimybę; tikėjimas priima visą pagalbą, kurios mums reikia iš to, kuris turi visą valdžią danguje ir žemėje. Atgaila sako, be Jo aš „negaliu nieko nuveikti“. Tikėjimas sako, „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“ Per Jį galiu ne tik įveikti, bet ir išvaryti visus savo sielos priešus. Per Jį aš galiu "mylėti Viešpatį, mano Dievą, visa mano širdimi, protu, siela ir jėgomis“; ir „tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.“

III. 1. Iš to, kas pasakyta, galime nesunkiai suprasti šios nuomonės žalingumą, – kad esame visiškai pašventinti, kai esame išteisinti; kad mūsų širdys tada apsivalo nuo visų nuodėmių. Tiesa, tada mes esame išvaduoti, kaip buvo pastebėta anksčiau, iš išorinės nuodėmės viešpatavimo; ir tuo pat metu vidinės nuodėmės galia taip sulaužyta, kad mums nebereikia ja sekti ar būti jos vedamiems. Bet jokiu būdu netiesa, kad vidinė nuodėmė tada visiškai sunaikinama; kad puikybės, savivalės, pykčio, meilės pasauliui šaknys išimamos iš širdies; arba kad kūniškas protas ir širdis, linkę nusidėti, yra visiškai išnaikinti. Ir galvoti priešingai, nėra, kaip kai kurie gali manyti, nekalta nekenksminga klaida. Ne: tai daro didžiulę žalą, tai visiškai užkerta kelią bet kokiems tolesniems pokyčiams, nes akivaizdu, kad „ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.“ Jei todėl manome, kad esame jau visiškai vientisi, nėra reikalo tolesniam gydymui. Remiantis šia prielaida, absurdiška tikėtis tolimesnio išvadavimo iš nuodėmės, nesvarbu, laipsniško ar momentinio.

2. Priešingai, gilus įsitikinimas, kad mes dar nesame vientisi; kad mūsų širdys nėra visiškai išvalytos; kad mumyse dar yra „kūno rūpesčiai“, kurie yra savo prigimtyje vis dar „priešiški Dievui“; kad visas nuodėmės kūnas lieka mūsų širdyje, iš tikrųjų nusilpęs, bet nesunaikintas; be jokių abejonių rodo absoliučią tolesnių pokyčių būtinybę. Mes sutinkame, kad išteisinimo momentu gimstame iš naujo. Tą akimirką mes patiriame vidinį pasikeitimą iš „tamsybių į savo nuostabią šviesą“; iš žvėries ir velnio paveikslo į Dievo paveikslą; iš žemiško, jausmingo, velniško proto, į protą, kuris yra Kristuje Jėzuje. Bet ar mes visiškai pasikeitę? Ar mes visiškai persikeitėme į atvaizdą to, kuris sukūrė mus? Toli gražu: mes vis dar išlaikome nuodėmės gelmę; ir būtent šis suvokimas verčia mus dejuoti, siekti visiško išsivadavimo ir kreiptis į tą, kuris gali išgelbėti. Vadinasi, tiems tikintiesiems, kurie nėra įsitikinę giliu jų širdžių sugedimu arba tik nežymiu, ir, tarytum, sąlygiškai įsitikinę, mažai rūpi visas pašventinimas. Jie gali laikytis nuomonės, kad taip turi būti arba mirus, arba kažkuriuo momentu prieš mirtį. Bet jie neturi jokio didelio nerimo dėl pašventinimo trūkumo ir jokio didelio alkio ar troškulio. Jie nejaus to, kol geriau nepažins savęs, kol neatgailaus aukščiau aprašyta prasme, kol Dievas atskleis įgimtos pabaisos veidą ir parodys jiems tikrąją jų sielos būseną. Tik tada, pajutę naštą, jie dejuoja, kad išsivaduotų nuo jos. Tada ir ne anksčiau, jie šauks savo sielos agonijoje:

Nutrauk įgimtos nuodėmės jungą,

Ir visiškai išlaisvink mano dvasią!

Negaliu ilsėtis, kol nėra tyrumo viduje,

Kol aš visiškai laisvas Tavyje.

3. Antra, iš to galime pasimokyti, kad gilus įsitikinimas savo trūkumu (kurį galime pavadinti kaltės jausmu), po to, kai esame priimti, yra absoliučiai būtinas, kad pamatytume tikrąją atperkamojo kraujo vertę; kad, po to, kai esame išteisinti, jaustume, kad mums to reikia, kaip niekada kada anksčiau. Be šio įsitikinimo sandoros kraują laikysime įprastu dalyku, kurio mums dabar nelabai reikia, nes visos mūsų praeities nuodėmės yra ištrintos. Bet jei ir mūsų širdys, ir gyvenimas yra nešvarūs, yra tam tikra kaltė, kurią jaučiame kiekvieną akimirką ir kuri dėl to kiekvieną akimirką mums sukeltų naują pasmerkimą, bet

Jis visada gyvena aukštybėse,

Kad mus užtartų, –

Jo visa atperkančios meilės,

Jo brangaus kraujo prašyti.

Būtent ši atgaila ir su ja glaudžiai susijęs tikėjimas yra išreiškiami šiuose stipriuose žodžiuose, –

Aš nusidedu kiekvienu įkvėpimu,

Nesilaikau nei tavo žodžio, nei vykdau tavo valią,

Ant Žemės, taip kaip angelai danguj:

Bet šaltinis atviras vis dar stovi ten,

Nuplauna man kojas, širdį ir rankas,

Kol būsiu tobulas meilėje.

4. Trečia, galime pastebėti, kad gilus įsitikinimas dėl savo visiško bejėgiškumo, mūsų visiško nesugebėjimo išlaikyti nieko, ką gavome, daug daugiau, kad išsilaisvintume nuo pasaulio neteisybės, likusios mūsų širdyse ir gyvenimuose, moko mus tikrai gyventi pagal Kristų tikėjimu, matyti Jį ne tik kaip mūsų kunigą, bet ir kaip mūsų karalių. Tokiu būdu mes esame atvesti „garbinti Jį“, ištikrųjų, „duoti jam visą jo malonės šlovę“; „padaryti jį visu Kristumi, visu Gelbėtoju; ir tikrai uždėti karūną jam ant galvos“. Šie puikūs žodžiai, kaip jie dažnai buvo vartojami, turi mažai reikšmės arba neturi jokios reikšmės, bet jie išsipildo stipria ir gilia prasme, kai mes taip tarsi išeiname iš savęs, kad būtume priklausomi nuo jo; kai nugrimztame į nieką, kad jis būtų viskas. Tada jo visagalė malonė panaikina „bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą“, kiekvienas neklusnumas, mintis, žodis ir darbas atvedami į „paklusnumą Kristui“.

Džonas Veslis, 1767 m. balandžio 24 d.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Matulaitienė