1. Paprastai manoma, kad atgaila ir tikėjimas yra tik religijos vartai, kad jie būtini tik mūsų krikščioniškojo gyvenimo pradžioje, kai išsiruošiame į karalystės kelią. Ir gali atrodyti, kad tai patvirtina didysis apaštalas, kai ragindamas hebrajų krikščionis „kilti į tobulumą“, jis moko juos pirmiausia palikti „pradinį Kristaus mokslą“, „užuot vėl dėjus pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu“, o tai bent jau turi reikšti, kad jie turėtų santykinai palikti tai, kas iš pradžių apėmė visas jų mintis tam, kad „siektų laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.“

2. Ir tai neabejotinai tiesa, kad atgaila ir tikėjimas yra ypač būtini pradžioje: atgaila, kuri yra įsitikinimas visišku mūsų nuodėmingumu ir kalte, ir bejėgiškumu; ir kuri yra dar prieš mums priimant karalystę Dievo, kuri, mūsų Viešpats pastebi, yra „yra tarp mūsų“; ir tikėjimas, kuriuo gauname tą karalystę, taip pat ir „teisumą, ramybę ir džiaugsmą Šventojoje Dvasioje.“

3. Tačiau, nepaisant to, yra ir atgaila bei tikėjimas (vartojant žodžius kita prasme, ne visai ta pačia, nei visiškai kitokia), kurie yra būtini po to, kai mes „įtikėjome Evangelija“ ir kiekviename paskesniame mūsų krikščioniškojo gyvenimo etape, nes be jų negalėsime „bėgti mums paskirtose lenktynėse“. Ir ši atgaila ir tikėjimas yra pakankami tiek, kiek reikia, kad mes būtume ir augtume malonėje, kaip buvęs tikėjimas ir atgaila buvo, kad įeitume į Dievo karalystę.

Bet kokiu atveju mes turime atgailauti ir tikėti, po to, kai esame išteisinti? Tai yra svarbus klausimas ir vertas didžiausio dėmesio.

I. Ir, pirma, kokiu atveju mes turime atgailauti?

1. Atgaila dažnai reiškia vidinį pasikeitimą, minčių pasikeitimą iš nuodėmės į šventumą. Tačiau dabar apie tai kalbame visai kita prasme, nes tai yra viena iš savęs pažinimo rūšių, kai pažįstame save kaip nusidėjėlius, taip, kaltus, bejėgius nusidėjėlius, nors ir žinome, kad esame Dievo vaikai.

2. Iš tiesų, kai pirmą kartą randame atpirkimą kraujyje Jėzaus, kai Dievo meilė pirmą kartą išsilieja mūsų širdyse ir jose pastatoma Jo karalystė, natūralu manyti, kad nebesame nusidėjėliai, kad visos mūsų nuodėmės ne tik uždengtos, bet sunaikintos. Kadangi tada nejaučiame jokio blogio savo širdyje, lengvai įsivaizduojame, kad jo nėra. Kai kurie geranoriški žmonės taip galvojo ne tik tuo metu, bet ir vėliau, įtikinę save, kad kai jie buvo išteisinti, jie buvo visiškai pašventinti. Jie nustatė tai kaip bendrą taisyklę, nepaisant Šventojo Rašto, proto ir patirties. Jie nuoširdžiai tiki ir rimtai tvirtina, kad visa nuodėmė sunaikinama, kai esame išteisinti ir kad tikinčiojo širdyje nėra nuodėmės, bet kad nuo tos akimirkos ji yra visiškai švari. Bet nors mes lengvai pripažįstame, kad „kas tiki, yra gimęs iš Dievo“ ir „kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės“, tačiau negalime sutikti, kad jis jos nejaučia viduje: ji nevaldo, bet išlieka. Ir įsitikinimas dėl nuodėmės, kuri lieka mūsų širdyje, yra viena iš atgailos, apie kurią dabar kalbame, rūšių.

3. Nes neretai, praėjus daug laiko, tas, kuris įsivaizdavo, kad visos nuodėmės išnyko, pajunta, kad jo širdyje vis dar yra puikybės. Jis įsitikinęs, kad daugeliu atžvilgių galvojo apie save geriau, nei jis turėtų manyti, ir kad jis išaukštino ką nors, ką buvo gavęs ir didžiavosi tuo, tarsi nebūtų gavęs. Ir vis dėlto jis žino, kad yra Dievo palankume. Jis negali ir neturi „pamesti savo pasitikėjimo“. „Dvasia“ vis tiek „liudija“ jo „dvasiai, kad yra Dievo vaikas.“

4. Taip pat neilgai trukus jis pajunta savo valią širdyje, valią priešingą Dievo valiai. Kiekvienas žmogus neišvengiamai turi turėti valią, jei tik turi nuovoką. Tai yra esminė žmogaus prigimties dalis, iš tikrųjų kiekvienos protingos būtybės prigimties dalis. Mūsų palaimintasis Viešpats turėjo valią kaip žmogus; kitaip jis nebuvo žmogus. Bet jo žmogiška valia visada buvo pavaldi Tėvo valiai. Visada ir visais atvejais, net ir giliausioje kančioje, jis sakė „ne kaip aš noriu, bet kaip tu“. Tačiau taip yra ne visada, net ir su tikrai tikinčiu Kristų. Jis dažnai mano, kad jo valia daugiau ar mažiau aukštesnė už Dievo valią. Jis kažko nori, nes tai malonu, nors tai nepatinka Dievui; jis nenori (atsisako) ko nors, nes tai sunku, nors tokia yra Dievo valia jo atžvilgiu. Iš tiesų, tarkime, kad žmogus ir toliau tiki, jis kovoja prieš savo valią iš visų jėgų: bet tai reiškia, kad savivalė tikrai egzistuoja ir kad žmogus ją suvokia.

5. Savivalė, kaip ir puikybė, yra stabmeldystės rūšis ir abi yra tiesiogiai priešingos Dievo meilei. Tą patį galima pastebėti ir apie meilę pasauliui. Tačiau taip jaustis gali net tikri tikintieji; ir kiekvienas iš jų tai pajaučia, daugiau ar mažiau, anksčiau ar vėliau, vienoje ar kitoje stabmeldystės formoje. Tiesa, kai jis pirmą kartą „iš mirties persikelia į gyvenimą“, jis netrokšta nieko daugiau, tik Dievo. Jis tikrai gali pasakyti: „Tavo vardą minėti vienintelis mano troškimas“, „Ką kitą turiu danguje? Kadangi turiu tave, ko dar trokščiau žemėje?“ Bet taip būna ne visada. Laikui bėgant jis vėl pajus, nors galbūt tik keletą akimirkų, arba „kūno geismą“, arba „akių geismą“, arba „gyvenimo puikybę“. Jei jis nuolat nebudi ir nesimeldžia, jam gali atgyti geismas ir smeigti taip, kad jis gali kristi, kol jame nebeliks jėgų. Jis gali jausti besaikės meilės išpuolius, stiprų polinkį „mylėti kūrinį labiau nei Kūrėją“; ar tai būtų vaikas, tėvai, vyras ar žmona, ar „artimiausias bičiulis“. Jis gali tūkstančiais įvairių būdų jausti žemiškų dalykų ar malonumų troškimą. Ta pačia proporcija Jis pamirš Dievą, neieškos jame savo laimės, vadinasi, bus „labiau linkęs į malonumus negu į Dievą“.

6. Jei žmogus neišsaugos savęs kiekvieną akimirką, vėl pajus akies geismą; norą pradžiuginti savo vaizduotę kažkuo puikiu, gražiu ar neįprastu. Kokiais įvairiais būdais šis troškimas puola sielą! Galbūt per paprasčiausias dalykus, pavyzdžiui, drabužius ar baldus, dalykus, kurie niekada nebuvo sukurti patenkinti nemirtingos dvasios apetito. Tačiau kaip mums natūralu, net ir tada, kai esame „patyrę būsimojo amžiaus galybę“, vėl pasinerti į šiuos kvailus daiktų troškimus, kurie dyla naudojant! Kaip sunku net tiems, kurie žino, kuo tiki, nugalėti akies troškimo šaką, smalsumą; nuolatos paminti; nieko nenorėti tik todėl, kad tai nauja!

7. Ir kaip sunku net Dievo vaikams visiškai nugalėti gyvenimo puikybę! Atrodo, kad Šv. Jonas šiuo terminu įvardija beveik tą patį, ką pasaulis vadina „garbės jausmu“. Tai ne kas kita, kaip noras ir džiaugsmas „vienas iš kito priimti garbę“, pagyrimo troškimas, ir, kas visada su tuo siejama, proporcinga baimė būti paniekintam. Artimai su tuo susijusi gėda. Gėdijamės to, kuo mes turėtume girtis. Ir retai kada atskiriama nuo žmogaus baimės, kuri atneša tūkstančius pinklių sielai. Ar yra tokių, net tarp tų, kurie atrodo stiprūs tikėjime, kurie neranda savyje nors kažkiek visų šių netikusių nusistatymų? Taigi net ir šie yra tik iš dalies „nukryžiuoti pasauliui“, nes jų širdyje vis dar tebėra blogio šaknis.

8. Ir ar nejaučiame kitokių jausmų, kurie priešingi artimo meilei, kaip ir Dievo meilei? Mūsų artimo meilė „pamiršta, kas buvo bloga“. Ar nejaučiame nieko panašaus? Ar mes niekada nejaučiame pavydo? Ar niekada nepagrįstai neįtarinėjame? Kas yra skaidrus šiais klausimais, tegul pirmasis meta akmenį į savo artimą. Kas kartais nejaučia neigiamų nusistatymų ir negatyvių paskatų, kurie, jis žino, prieštarauja broliškajai meilei? Ar nėra pykčio, neapykantos ar kartėlio, ar nėra pavydo, ypač tiems, kurie mėgaujasi tikru ar tariamu gėriu, kurio trokštame, bet negalime pasiekti? Ar mes niekada nejaučiame nei mažiausio pasipiktinimo, kai esame sužeisti arba įžeisti, ypač tų, kuriuos ypatingai mylėjome ir kuriems labiausiai stengėmės padėti? Ar neteisybė, ar nedėkingumas niekada nesužadina mumyse geismo kerštui? Bet kokio noro grąžinti blogį blogiu, o ne “nugalėti pikta gerumu“? Tai taip pat parodo, kiek dar yra mūsų širdyje daug visko, prieštaraujančio artimo meilei.

9. Visų rūšių ir laipsnių godumas tikrai prieštarauja artimo ir Dievo meilei. Philargyri, meilė pinigams, kurie pernelyg dažnai yra viso blogio šaknis; arba pleoneksija, tiesiogine prasme, noras turėti daugiau arba didinti turinį. O kiek nedaug, net tikrųjų Dievo vaikų, kurie visiškai laisvi nuo abiejų! Vienas didis žmogus, Martynas Liuteris, sakydavo, kad „jame niekada nebuvo jokio godumo“ (ne tik atsivertusioje būsenoje, bet) „nuo pat jo gimimo“. Bet jei taip, aš drįsčiau pasakyti, kad jis buvo vienintelis vyras, gimęs iš moters (išskyrus tą, kuris buvo Dievas ir žmogus) ir nebuvo godus, ir kuris gimė be godumo. Aš manau, kad niekada niekas nebuvo gimęs iš Dievo, gyvenęs ilgą laiką ir kuris daug kartų, daugiau ar mažiau, nejautė godumo. Galime todėl įvardyti tai kaip neabejotiną tiesą, kad godumas kartu su puikybe, savivale ir pykčiu, išlieka net ir tų, kurie yra išteisinti, širdyse.

10. Būtent ši patirtis daugelį žmonių paskatino suprasti septintojo skyriaus dalį iš laiško Romiečiams, kad ne tie, kurie yra, „įstatymo galioje“, įsitikinę nuodėme, kuri be abejonės yra Apaštalui reikšminga, bet tie, kurie yra “malonės galioje“, yra „nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ Ir, be abejo, jie yra visiškai teisūs, – vis dar išlieka, net ir juose, kurie yra išteisinti, protas, kuris tam tikru mastu yra kūniškas (taip apaštalas sako tikintiesiems Korinte „esate kūniški“), širdis linkusi atsitraukti, vis dar pasiruošusi „atitolti nuo gyvojo Dievo“. Polinkis į pasididžiavimą, savivalę, pyktį, kerštą, meilę pasauliui ir visokį blogį: kartėlio šaknis, kuri, akimirkai panaikinus suvaržymą, akimirksniu išdygtų. Tokio sugadinimo gylio, kurio, be aiškios Dievo šviesos, mes negalime įsivaizduoti. Ir įsitikinimas, kad visa ši nuodėmė išlieka jų širdyse, yra atgaila, priklausanti tiems, kurie išteisinti.

11. Bet mes taip pat turime būti įsitikinę, kad kaip nuodėmė lieka mūsų širdyse, taip ji suskaldo visus mūsų žodžius ir veiksmus. Iš tiesų reikia bijoti, kad daugelis mūsų žodžių yra daugiau nei sumaišyti su nuodėme, jie visiškai yra nuodėmingi. Nes toks, neabejotinai, yra gyvenimas be meilės: visa, kas kyla ne iš broliškos meilės, viskas, su kuo nesutinka aukso taisyklė „visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“. Visa tai yra apkalbinėjimas, paskalos, gandų skleidimas, piktžodžiavimas, nesančių šalia žmonių kalčių aptarinėjimas, nes niekas nenorėtų, kad kiti kalbėtų apie jo ydas, kai jo nėra šalia. Kaip mažai tų, net tarp tikinčiųjų, kurie dėl to nėra kalti ir nuolat laikosi senos geros taisyklės: „Apie mirusius ir nesančius šalia – tik gerai arba nieko!“ Ir tarkime, kad jie laikosi šios taisyklės ar jie taip pat susilaiko nuo nenaudingų pokalbių? Tačiau visa tai neabejotinai nuodėminga ir „liūdina Šventąją Dievo Dvasią“ ir „teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį.“

Džonas Veslis 1767 m. balandžio 24 d.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Matulaitienė