III. 1. Trečiasis Šventojo
Rašto požymis tų, kurie gimė iš Dievo, ir didžiausias iš visų yra meilė; „Dievo
meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.“ (Romiečiams
5,5) „Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus
Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ (Galatams 4,6) Šios Dvasios dėka, nuolatos
žvelgiant į Dievą, kaip į savo sutaikantį ir mylintį Tėvą, jie šaukiasi Jo dėl
kasdienės duonos, dėl visų dalykų jų sieloms ar kūnams. Jie nuolat išlieja savo
širdis jam, žinodami „turį, ko yra prašę.“ (1 Jono 5,15) Jų džiaugsmas yra
jame. Jis yra jų širdies džiaugsmas; jų „skydas“ ir „labai didelis atpildas“.
Jų sielos troškimas yra jo link; jų „maistas ir gėrimas vykdyti jo valią“; ir
jie yra “sotūs kaip po turtingų vaišių, džiaugsmingai gieda šlovės giesmes“
(Psalmė 63,6).
2. Ir šia prasme taip pat
„kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš jo gimusįjį.“ (1 Jono 5,1) Jo
dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju. Jis „myli mūsų Viešpatį Jėzų Kristų
negęstančia meile!“ Jis „susijungęs su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo“.
Jo siela remiasi Juo ir pasirenka Jį kaip „išsiskiriantį iš dešimties
tūkstančių“. Jis žino, jaučia, ką tai reiškia – „Manasis mylimasis mano, o aš
jo.“ (Giesmių giesmė 2,16) „Tu viršiji visus vyrus savo grožiu, tavo kalba
sklidin amalonės. Taip Dievas suteikė tau amžiną palaiminimą!“ (Psalmė 45,3)
3. Būtinas šios Dievo
meilės vaisius yra artimo meilė; kiekvienos sielos, kurią Dievas sukūrė;
neišskiriant mūsų priešų; neišskiriant tų, kurie mus „persekioja“, – meilė,
kuria kiekvieną žmogų mylime kaip save patį; kaip mes mylime savo sielas. Ne,
mūsų Viešpats tai išreiškė dar stipriau, mokydamas mus taip daryti: „vienas
kitą mylėkite, kaip jis mus mylėjo“. Atitinkamai, įsakymas, įrašytas į visų,
kurie myli Dievą, širdis, yra ne kas kita, kaip tai, „kad jūs vienas kitą
mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau“. „Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus
paguldė savo gyvybę.“ (1 Jono 3,16) „Mes turime“, apaštalas pagrįstai daro
išvadą, „guldyti gyvybę už brolius“. Jei jaučiamės pasirengę tai padaryti, tai
tikrai mylime savo artimą. Tada mes „iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes
mylime brolius.“ (1 Jono 3,14) „Iš to pažįstame, kad pasiliekame jame ir jis
mumyse: jis yra davęs mums savo Dvasios.“ (1 Jono 4,13)
4. Tačiau kai kurie gali
paklausti, Ar gi ne Apaštalas sako: „tai ir yra Dievo meilė – vykdyti jo
įsakymus“? (1 Jono 5,3) Taip, ir tai yra mūsų artimo meilė, ta pačia prasme,
kaip ir Dievo meilė. Bet kokią iš to galėtum daryti išvadą? Kad išorinių
įsakymų laikymasis yra viskas, ko reikia mylėti Dievą visa širdimi, visu protu,
siela, jėgomis ir mylėti savo artimą kaip save patį? Kad Dievo meilė nėra
sielos meilė, o tik išorinė tarnystė? Ir kad meilė artimui yra ne širdies
nusiteikimas, o tik išoriniai darbai? Pakanka paminėti tokį laukinį apaštalo
žodžių aiškinimą, kad jį paneigtume. Neginčijama to teksto prasmė yra tokia –
tai Dievo meilės ženklas arba įrodymas, kad jei laikysimės pirmojo ir didžiojo
įsakymo, laikysimės ir kitų jo įsakymų. Nes tikra meilė, jei ji vieną kartą
mūsų širdyje bus išlieta, privers mus tai daryti; nes, kas myli Dievą visa
širdimi, negali netarnauti jam visomis jėgomis.
5. Antrasis Dievo meilės
vaisius (kiek jį galima nuo jos atskirti) yra vispusiškas paklusnumas jam, kurį
mylime, ir atsidavimas jo valiai; paklusimas visiems Dievo įsakams, vidiniams
ir išoriniams; širdies ir gyvenimo paklusnumas; kiekvienoje būsenoje ir
pokalbių formoje. Ir viena iš čia aiškiausiai numanomų būsenų yra buvimas
„uoliam geriems darbams“; alkstantis ir trokštantis daryti gera, visais
įmanomais būdais, visiems žmonėms; džiaugsmingai „viską atiduoti ir save patį
pridėti“ kiekvienam žmogui; neieškoti atpildo šiame pasaulyje, o tik teisiųjų
prisikėlime.
IV. 1. Taip aš paprastai
sudėliojau naujai atgimusio požymius, kuriuos randu Šventajame Rašte. Pats
Dievas atsako į tą svarų klausimą, ką reiškia gimti iš Dievo? Jei kreipiamasi į
Dievo žodį, tai yra „kiekvienas, gimęs iš Dvasios“. Dievo Dvasios sprendimu
būti Dievo sūnumi ar vaiku: tikėti į Dievą per Kristų: „nedaryti nuodėmės“ ir
džiaugtis bet kuriuo metu ir visur, kad „Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį
supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“. Taigi viltis Dievo
meilės per jo Sūnų, turėti ne tik „geros sąžinės liudijimą“, bet taip pat Dievo
dvasią „liudijančią mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“; jūs negalite kitaip,
kaip tik džiaugtis Jame, per kurį „mus sutaikino“. Reikia taip mylėti Dievą,
kuris jus taip myli, kaip jūs nemylėjote jokios būtybės: taigi jūs esate
priversti mylėti visus žmones kaip save patį; su meile, ne tik nuolat degančia
jūsų širdyse, bet liepsnojnčia visuose tavo veiksmuose ir pokalbiuose, ir
padarančia tavo visą gyvenimą „meilės darbu“, nuolatiniu paklusnumu įsakymams:
„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“; „Būkite šventi, nes aš
esu šventas“; „būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“.
2. Kas tada jūs tokie, taip
gimę iš Dievo? Jūs „žinote, kas jums duota iš Dievo“. Jūs gerai žinote, kad
esate Dievo vaikai, ir „jo akivaizdoje nuraminate savo širdį“. Ir kiekvienas iš
jūsų, pastebėjęs šiuos žodžius, negali nepajusti ir nežinoti apie tiesą, ar šią
valandą (atsakyk Dievui, o ne žmogui!) tu esi Dievo vaikas ar ne. Klausimas ne
tas, kuo tu tapai per krikštą (nevenk to), bet kas esi dabar? Ar dabar tavo
širdyje yra įsūnystės Dvasia? Kreipkis į savo širdį. Neklausiu, ar tu gimei iš
vandens ir Dvasios? Bet ar tu dabar esi šventykla Šventosios Dvasios, kuri
gyvena tavyje? Buvote „apipjaustyti Kristaus apipjaustymu“ (kaip apaštalas
Paulius apibrėžia krikštą), bet ar Kristaus Dvasia ir šlovė dabar ilsisi ant
jūsų? Priešingu atveju, „iš apipjaustyto virsti neapipjaustytu“.
3. Tik nesakyk savo
širdyje, „Kažkada buvau pakrikštytas, todėl dabar esu Dievo vaikas“. Deja, ši
pasekmė jokiu būdu nepasitvirtins. Kiek yra pakrikštytų girtuoklių, melagių ir
keikūnų, plėšikų ir pikžodžiautojų, paleistuvių, vagių ir prievartautojų? Ką
manai? Ar jie dabar yra Dievo vaikai? Iš tiesų sakau jums: kas bebūtumėte, jei
kuris iš jūsų esate prieš tai paminėtas, „jūsų tėvas velnias, ir jūs pasišovę
tenkinti jo užgaidas.“ Į tave kreipiuosi vardu To, kurį tu naujai nukryžiavai,
ir jo žodžiais tavo apipjaustytiems pirmtakams, „Gyvatės! Angių išperos! Kaip
jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?!“
4. Kaipgi, ogi atgimdami iš
naujo! Nes dabar jūs mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis. Sakyti, kad negalite
atgimti iš naujo, kad nėra naujo gimimo, išskyrus krikštą, reiškia jus visus
užantspauduoti pasmerkimui, pasiųsti į pragarą be pagalbos, be vilties. Ir
galbūt kai kurie gali manyti, kad tai teisinga. Savo uolumu dėl Galybių
Viešpaties jie gali pasakyti, „eik ir sunaikink tuos nusidėjėlius,
amalekiečius. Tegul šie gibeoniečiai būna visiškai sunaikinti! Jie to
nusipelnė.“ Ne; nei aš, nei tu. Mano ir tavo dykuma, kaip ir jų, yra pragaras;
ir taip paprasto gailestingumo, laisvo, nepelnyto gailestingumo dėka dabar
nesame negęstančioje ugnyje. Jūs pasakysite, „mes buvome nuplauti“, gimėme iš
naujo, „iš vandens ir Dvasios“. Ir jie buvo. Tai visai netrukdo, kad dabar
būtumėte tokie kaip jie. Tai „kas žmonėms atrodo prakilnu, Dievo akivaizdoje bjauru.“
Eikite „pasaulio šventieji“, kuriuos pagerbia žmonės, ir pažiūrėkite, kas
pirmas įmes į akmenį į vargšus, netinkamus gyventi žemėje, į paleistuves,
svetimautojus, žudikus. Tik pirmiausia sužinokite, ką tai reiškia, „kuris
nekenčia savo brolio, tas žmogžudys“. (1 Jono 3,15) „Kiekvienas, kuris
geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi.“ (Mato 5,28) „Jūs,
svetimautojai! Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu priešinga draugystei su
Dievu?“ (Jokūbo 4,4)
5. „Iš tiesų, iš tiesų
sakau jums: jūs taip pat turite atgimti iš naujo“. „Jei kas neatgims iš
aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“. Daugiau nesiremkite palūžusios
nendrės mintimis, kad atgimėte per krikštą. Kas neigia, kad tada jūs tapote
Dievo vaikais ir dangaus karalystės paveldėtojais? Bet nepaisant to, jūs dabar
esate velnio vaikai. Todėl jūs turite gimti iš naujo. Neleiskite šėtonui, kad
širdyje ieškotų priekabių prie žodžio, kai viskas jau yra suprantama. Jūs
girdėjote, kokie yra Dievo vaikų požymiai: visi, kurių sieloje jų nėra,
pakrikštyti ar nekrikštyti, turite juos turėti arba, be jokios abejonės,
pražūsite amžinai. Ir jei jūs buvote pakrikštyti, jūsų vienintelė viltis yra
tokia, kad tie, kurie krikštu tapo Dievo vaikais, bet dabar yra velnio vaikai,
gali dar kartą gauti „galią tapti Dievo vaikais“; kad jie vėl gali gauti tai,
ką prarado, net ir „įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“
Amen, Viešpatie Jėzau!
Tegul kiekvienas, kuris dar kartą ruošia savo širdį, teieško Tavo veido, vėl
priimti įsūnystės Dvasią ir sušukti: „Aba, Tėve!“ Leisk jam vėl turėti galią
taip tikėti tavo vardu ir tapti Dievo vaiku, kad žinotų ir jaustų, kad jis turi
„atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą“ ir kad jis „negali daryti nuodėmės,
nes jis yra gimęs iš Dievo“. Leisk jam būti „atgimdytam gyvai vilčiai“ taip,
kad „skaistintų pats save, nes ir jis yra skaistus“ ir „todėl, kad jis yra
sūnus“. Tegul meilės ir šlovės Dvasia ilsisi ant jo, apvalo jį „nuo visų kūno
ir dvasios dėmių“, ir mokyk jį „Dievo baime padaryti savo šventumą tobulą“.
Džonas Veslis, 1748 m.
){kind=link}