III.
1. Trečiasis Šventojo Rašto požymis tų, kurie gimė iš Dievo, ir didžiausias iš
visų yra meilė; „Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums
duota.“ (Romiečiams 5,5) „Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsų širdis
savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ (Galatams 4,6) Šios Dvasios dėka,
nuolatos žvelgiant į Dievą, kaip į savo sutaikantį ir mylintį Tėvą, jie
šaukiasi Jo dėl kasdienės duonos, dėl visų dalykų jų sieloms ar kūnams. Jie
nuolat išlieja savo širdis jam, žinodami „turį, ko yra prašę.“ (1 Jono 5,15) Jų
džiaugsmas yra jame. Jis yra jų širdies džiaugsmas; jų „skydas“ ir „labai
didelis atpildas“. Jų sielos troškimas yra jo link; jų „maistas ir gėrimas
vykdyti jo valią“; ir jie yra “sotūs kaip po turtingų vaišių, džiaugsmingai
gieda šlovės giesmes“ (Psalmė 63,6).
2.
Ir šia prasme taip pat „kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš jo
gimusįjį.“ (1 Jono 5,1) Jo dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju. Jis „myli
mūsų Viešpatį Jėzų Kristų negęstančia meile!“ Jis „susijungęs su Viešpačiu, tampa
viena dvasia su juo“. Jo siela remiasi Juo ir pasirenka Jį kaip „išsiskiriantį
iš dešimties tūkstančių“. Jis žino, jaučia, ką tai reiškia – „Manasis mylimasis
mano, o aš jo.“ (Giesmių giesmė 2,16) „Tu viršiji visus vyrus savo grožiu, tavo
kalba sklidin amalonės. Taip Dievas suteikė tau amžiną palaiminimą!“ (Psalmė
45,3)
3.
Būtinas šios Dievo meilės vaisius yra artimo meilė; kiekvienos sielos, kurią
Dievas sukūrė; neišskiriant mūsų priešų; neišskiriant tų, kurie mus „persekioja“,
– meilė, kuria kiekvieną žmogų mylime kaip save patį; kaip mes mylime savo
sielas. Ne, mūsų Viešpats tai išreiškė dar stipriau, mokydamas mus taip daryti:
„vienas kitą mylėkite, kaip jis mus mylėjo“. Atitinkamai, įsakymas, įrašytas į visų,
kurie myli Dievą, širdis, yra ne kas kita, kaip tai, „kad jūs vienas kitą
mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau“. „Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus
paguldė savo gyvybę.“ (1 Jono 3,16) „Mes turime“, apaštalas pagrįstai daro
išvadą, „guldyti gyvybę už brolius“. Jei jaučiamės pasirengę tai padaryti, tai
tikrai mylime savo artimą. Tada mes „iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes
mylime brolius.“ (1 Jono 3,14) „Iš to pažįstame, kad pasiliekame jame ir jis
mumyse: jis yra davęs mums savo Dvasios.“ (1 Jono 4,13)
4.
Tačiau kai kurie gali paklausti, Ar gi ne Apaštalas sako: „tai ir yra Dievo
meilė – vykdyti jo įsakymus“? (1 Jono 5,3) Taip, ir tai yra mūsų artimo meilė,
ta pačia prasme, kaip ir Dievo meilė. Bet kokią iš to galėtum daryti išvadą? Kad
išorinių įsakymų laikymasis yra viskas, ko reikia mylėti Dievą visa širdimi, visu
protu, siela, jėgomis ir mylėti savo artimą kaip save patį? Kad Dievo meilė
nėra sielos meilė, o tik išorinė tarnystė? Ir kad meilė artimui yra ne širdies
nusiteikimas, o tik išoriniai darbai? Pakanka paminėti tokį laukinį apaštalo
žodžių aiškinimą, kad jį paneigtume. Neginčijama to teksto prasmė yra tokia –
tai Dievo meilės ženklas arba įrodymas, kad jei laikysimės pirmojo ir didžiojo
įsakymo, laikysimės ir kitų jo įsakymų. Nes tikra meilė, jei ji vieną kartą
mūsų širdyje bus išlieta, privers mus tai daryti; nes, kas myli Dievą visa
širdimi, negali netarnauti jam visomis jėgomis.
5.
Antrasis Dievo meilės vaisius (kiek jį galima nuo jos atskirti) yra vispusiškas
paklusnumas jam, kurį mylime, ir atsidavimas jo valiai; paklusimas visiems
Dievo įsakams, vidiniams ir išoriniams; širdies ir gyvenimo paklusnumas; kiekvienoje
būsenoje ir pokalbių formoje. Ir viena iš čia aiškiausiai numanomų būsenų yra
buvimas „uoliam geriems darbams“; alkstantis ir trokštantis daryti gera, visais
įmanomais būdais, visiems žmonėms; džiaugsmingai „viską atiduoti ir save patį
pridėti“ kiekvienam žmogui; neieškoti atpildo šiame pasaulyje, o tik teisiųjų
prisikėlime.
IV.
1. Taip aš paprastai sudėliojau naujai atgimusio požymius, kuriuos randu
Šventajame Rašte. Pats Dievas atsako į tą svarų klausimą, ką reiškia gimti iš
Dievo? Jei kreipiamasi į Dievo žodį, tai yra „kiekvienas, gimęs iš Dvasios“. Dievo
Dvasios sprendimu būti Dievo sūnumi ar vaiku: tikėti į Dievą per Kristų:
„nedaryti nuodėmės“ ir džiaugtis bet kuriuo metu ir visur, kad „Dievo ramybė,
pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“.
Taigi viltis Dievo meilės per jo Sūnų, turėti ne tik „geros sąžinės liudijimą“,
bet taip pat Dievo dvasią „liudijančią mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“;
jūs negalite kitaip, kaip tik džiaugtis Jame, per kurį „mus sutaikino“. Reikia taip
mylėti Dievą, kuris jus taip myli, kaip jūs nemylėjote jokios būtybės: taigi
jūs esate priversti mylėti visus žmones kaip save patį; su meile, ne tik nuolat
degančia jūsų širdyse, bet liepsnojnčia visuose tavo veiksmuose ir pokalbiuose,
ir padarančia tavo visą gyvenimą „meilės darbu“, nuolatiniu paklusnumu
įsakymams: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“; „Būkite
šventi, nes aš esu šventas“; „būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas
yra tobulas“.
2.
Kas tada jūs tokie, taip gimę iš Dievo? Jūs „žinote, kas jums duota iš Dievo“. Jūs
gerai žinote, kad esate Dievo vaikai, ir „jo akivaizdoje nuraminate savo
širdį“. Ir kiekvienas iš jūsų, pastebėjęs šiuos žodžius, negali nepajusti ir nežinoti
apie tiesą, ar šią valandą (atsakyk Dievui, o ne žmogui!) tu esi Dievo vaikas
ar ne. Klausimas ne tas, kuo tu tapai per krikštą (nevenk to), bet kas esi
dabar? Ar dabar tavo širdyje yra įsūnystės Dvasia? Kreipkis į savo širdį. Neklausiu,
ar tu gimei iš vandens ir Dvasios? Bet ar tu dabar esi šventykla Šventosios
Dvasios, kuri gyvena tavyje? Buvote „apipjaustyti Kristaus apipjaustymu“ (kaip
apaštalas Paulius apibrėžia krikštą), bet ar Kristaus Dvasia ir šlovė dabar
ilsisi ant jūsų? Priešingu atveju, „iš apipjaustyto virsti neapipjaustytu“.
3.
Tik nesakyk savo širdyje, „Kažkada buvau pakrikštytas, todėl dabar esu Dievo
vaikas“. Deja, ši pasekmė jokiu būdu nepasitvirtins. Kiek yra pakrikštytų
girtuoklių, melagių ir keikūnų, plėšikų ir pikžodžiautojų, paleistuvių, vagių
ir prievartautojų? Ką manai? Ar jie dabar yra Dievo vaikai? Iš tiesų sakau
jums: kas bebūtumėte, jei kuris iš jūsų esate prieš tai paminėtas, „jūsų tėvas
velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas.“ Į tave kreipiuosi vardu To,
kurį tu naujai nukryžiavai, ir jo žodžiais tavo apipjaustytiems pirmtakams,
„Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?!“
4.
Kaipgi, ogi atgimdami iš naujo! Nes dabar jūs mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis.
Sakyti, kad negalite atgimti iš naujo, kad nėra naujo gimimo, išskyrus krikštą,
reiškia jus visus užantspauduoti pasmerkimui, pasiųsti į pragarą be pagalbos,
be vilties. Ir galbūt kai kurie gali manyti, kad tai teisinga. Savo uolumu dėl
Galybių Viešpaties jie gali pasakyti, „eik ir sunaikink tuos nusidėjėlius,
amalekiečius. Tegul šie gibeoniečiai būna visiškai sunaikinti! Jie to
nusipelnė.“ Ne; nei aš, nei tu. Mano ir tavo dykuma, kaip ir jų, yra pragaras;
ir taip paprasto gailestingumo, laisvo, nepelnyto gailestingumo dėka dabar
nesame negęstančioje ugnyje. Jūs pasakysite, „mes buvome nuplauti“, gimėme iš
naujo, „iš vandens ir Dvasios“. Ir jie buvo. Tai visai netrukdo, kad dabar
būtumėte tokie kaip jie. Tai „kas žmonėms atrodo prakilnu, Dievo akivaizdoje
bjauru.“ Eikite „pasaulio šventieji“, kuriuos pagerbia žmonės, ir pažiūrėkite,
kas pirmas įmes į akmenį į vargšus, netinkamus gyventi žemėje, į paleistuves,
svetimautojus, žudikus. Tik pirmiausia sužinokite, ką tai reiškia, „kuris
nekenčia savo brolio, tas žmogžudys“. (1 Jono 3,15) „Kiekvienas, kuris
geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi.“ (Mato 5,28) „Jūs,
svetimautojai! Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu priešinga draugystei su
Dievu?“ (Jokūbo 4,4)
5.
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs taip pat turite atgimti iš naujo“. „Jei kas
neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“. Daugiau nesiremkite palūžusios
nendrės mintimis, kad atgimėte per krikštą. Kas neigia, kad tada jūs tapote
Dievo vaikais ir dangaus karalystės paveldėtojais? Bet nepaisant to, jūs dabar
esate velnio vaikai. Todėl jūs turite gimti iš naujo. Neleiskite šėtonui, kad
širdyje ieškotų priekabių prie žodžio, kai viskas jau yra suprantama. Jūs
girdėjote, kokie yra Dievo vaikų požymiai: visi, kurių sieloje jų nėra,
pakrikštyti ar nekrikštyti, turite juos turėti arba, be jokios abejonės,
pražūsite amžinai. Ir jei jūs buvote pakrikštyti, jūsų vienintelė viltis yra
tokia, kad tie, kurie krikštu tapo Dievo vaikais, bet dabar yra velnio vaikai,
gali dar kartą gauti „galią tapti Dievo vaikais“; kad jie vėl gali gauti tai,
ką prarado, net ir „įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“
Amen,
Viešpatie Jėzau! Tegul kiekvienas, kuris dar kartą ruošia savo širdį, teieško
Tavo veido, vėl priimti įsūnystės Dvasią ir sušukti: „Aba, Tėve!“ Leisk jam vėl
turėti galią taip tikėti tavo vardu ir tapti Dievo vaiku, kad žinotų ir jaustų,
kad jis turi „atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą“ ir kad jis „negali
daryti nuodėmės, nes jis yra gimęs iš Dievo“. Leisk jam būti „atgimdytam gyvai
vilčiai“ taip, kad „skaistintų pats save, nes ir jis yra skaistus“ ir „todėl,
kad jis yra sūnus“. Tegul meilės ir šlovės Dvasia ilsisi ant jo, apvalo jį „nuo
visų kūno ir dvasios dėmių“, ir mokyk jį „Dievo baime padaryti savo šventumą
tobulą“.
){kind=link}