Įdėkite indaplovę, 5 stalus, maisto atsargas, spausdintuvo popierių, kavos virimo aparatus, skrudintuvus, krūvą “Aukštutinio kambario” (“Upper Room”) dvasinių apmąstymų ir 7 jungtinius metodistus kartu su vairuotoju ir kavos ekspertu Ištvanu Pasztoriu, ir jūs turite visiškai sausakimšą mikroautobusą.

Tai buvo mano pirmoji kelionė į Ukrainą, kaip naujai paskirto vyskupo į Ukrainos ir Moldovos laikinąją metinę konferenciją. Man teko dalyvauti kelionėje, kuriai vadovavo Pasaulinių misijų Europos sekretorius Üllas Tankleris. Jis keliavo su Katrina Hills Uzoka ir Džeku Amiku (UMCOR) ir Džoy Butleriu, Francisku Litardu ir Maiku DuBosu (UMCOM).

Ištvanas, kuris per karą kelis kartus lankėsi Ukrainoje, pasirinko vieną iš mažesnių sienos kirtimo punktų, vežančių mus per Tisos upę mažu keltuku, o paskui po keleto pokalbių ir patikrinimų prie Ukrainos sienos. Vykome į Užgorodą, esantį Užkapartės regione pietvakarinėje šalies dalyje.

Bendraujant tik per Zoom ir telefonu, tai buvo puiki akimirka, kai galėjome pasveikinti ir apkabinti kolegas Ukrainos jungtinius metodistus – kunigus, lyderius ir savanorius, kuriems vadovauja superintendentas Olegas  Starodubetsas. Jie mus pasitiko Užgorodo metodistų bažnyčioje.

Jungtinę metodistų bažnyčią Ukrainoje sudaro tik dešimt bažnyčių ir 350 aktyvių narių. Nepaisant to, Bažnyčia iš Dievo malonės daro nuostabių dalykų. Mes valdome keletą pabėgėlių prieglaudų – Lvovo bažnyčioje netoli Lenkijos sienos, Onokivci kaimo vidurinėje mokykloje ir 9 aukšte buvusiose laikraščio ir leidyklos patalpose, Užgorodo mieste. Be to, keliose bažnyčiose gyvena ir miega pabėgėliai, o čiužinius atideda tik tada, kai vyksta pamaldos ar kiti susirinkimai.

Daugybė Ukrainos pabėgėlių, daugiau nei 8 milijonai, paliko šalį, o greičiausiai didesnis skaičius šalies viduje perkeltų žmonių tiesiogine prasme turi milijonus istorijų, kuriomis galima pasidalinti. Tai širdį draskančios istorijos apie praradimą, kančią, išsiskyrimą, baimę ir neviltį, taip pat kai kurios padrąsinančios istorijos apie išlikimą, viltį, džiaugsmą ir svajones apie taikią ateitį.

Elena buvo 7 mėnesį nėščia, kai su vyru Andrejumi ir jų dvejų bei septynerių metų vaikais išvyko iš Charkovo. Jie keliavo per Kramatorsko geležinkelio stotį, o praėjus tik kelioms dienoms, ją atakavo Rusijos raketos, 59 žuvo ir 110 buvo sužeisti. Atvykus į Užgorodą, Elena pagimdė mažą berniuką, kurį pavadino „Bogdanu“, o tai reiškia „Dievo dovana“.

Liudmilla ir Kosta su vaikais Kamila ir Artumu pabėgo iš Charkovo pirmosiomis dienomis po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Jų namai tebėra nepažeisti, ir jie tikisi, kad taip ir bus, kol baigsis karas.

Ana ir Michailas paliko Charkovą su savo sūnumi Nikolajumi – Michailas yra apmokytas psichoterapeutas ir padeda kitiems prieglaudos pabėgėliams susidoroti su traumuojančiais išgyvenimais.

Oksana su 17-mečiu sūnumi pabėgo iš Kupansko į Charkovą, o paskui į Užgorodą. Verkdama parodė nuotrauką, kur kadaise buvo jos butas, nebėra kur grįžti. Oksana su savo tėvais Charkove neturėjo ryšio kelias savaites – meldėmės, kad jai pavyktų su jais susisiekti, o vėliau tą pačią dieną Oksana galėjo su jais pasikalbėti telefonu. Dar po poros savaičių Oksanos tėvai pateko į prieglaudą Užgorodo mieste ir yra saugūs.

Ryšys su Dievu maldoje kaip niekas kitas gali suteikti paguodos ir vilties sunkiomis aplinkybėmis. Man buvo suteikta galimybė melstis su kiekvienu asmeniu, su kuriuo kalbėjausi prieglaudose ir tomis akimirkomis buvo gilus Dievo buvimo jausmas.

Po to, kai mano JAV kelionių draugai išvyko į Rumuniją, į ten esančius pabėgėlių centrus, aš pasilikau dar porai dienų, kad turėčiau galimybę aplankyti bažnyčias ir pradėti pažinti bažnyčios kunigus bei lyderius.

Antradienio rytą Serednje kaime esančioje romų bendruomenėje turėjome įkvepiančias pamaldas. Šlovinome ir dalijome Komuniją sausakimšoje Kamyanitsa bažnyčioje, kai ten apsistojusių pabėgėlių čiužiniai buvo sukrauti kitame kambaryje. Kalbėjomės apie bažnyčią, šalį ir kultūrą, taip pat apie karą ir kaip jis įvairiais būdais veikia gyvenimą ir šeimas. Kalbėjome apie viltį, kurios šaknys yra Dievo pažadai ir stiprybė žinant, kad galutinis žodis šiame pasaulyje priklauso prisikėlusiam Kristui. Ir meldėmės.

Daugelis klausė, ar jautėsi nesaugu? Nesijautė. Žinoma, keliose vietose buvo galima pamatyti karių, infrastruktūrą saugančių pilotuojamų kulkosvaidžių pozicijų, tačiau bent jau kol kas Užkarpatės regionas nuo Rusijos raketos nukentėjo tik kartą. Pabėgėlių yra daug, gyventojų skaičius rajone nuo karo pradžios išaugo daugiau nei dvigubai, daugelis jų vyksta į Rumuniją, Slovakiją ar Lenkiją.

Man išvykus, atakos sustiprėjo, per savaitgalį į taikinius Ukrainoje buvo išsiųsta beveik 200 raketų – kai kurias numušė gynybos sistema, bet toli gražu ne visas. Vasarį prasidėjus karui žuvo daug civilių, nukentėjo daugiabučiai, o tik prieš kelias dienas per tyčinį Rusijos raketos smūgį į prekybos centrą Kremenčuke žuvo daugiau nei 20 žmonių, daugelis buvo sužeisti. Žmones labai paveikė tokie pranešimai apie civilių aukas, sunaikinimą, smurtą ir nuolatinė informacija apie žuvusių ar sužeistų karių skaičių. Daugelis pabėgėlių susiduria su traumuojančiais išgyvenimais, nerimauja dėl karo zonose vis dar pasiliekančių giminaičių ir dėl artimųjų, kurie yra kariuomenėje. Nepaisant to, daug girdėjau kalbant apie pergalę ir priešo išvarymą, ir daug girdėjau kalbant apie šalies atstatymą.

Šiuos beprasmiško smurto, naikinimo, mirties ir neapykantos mėnesius išgydyti užtruks metų metus – dabar turime melstis už taiką, už nekaltų šio baisaus karo aukų apsaugą ir stiprybės tiems, kurie daro viską, kad paguostų ir padėtų.

Esu dėkingas jungtiniams metodistams Ukrainoje už jų meilę, atsidavimą ir tarnautojo širdį – esu nusižeminęs dėl jų drąsos ir nenuilstamų pastangų siūlyti apsaugą ir globą tiems, kuriems reikia pagalbos – šie Ukrainos jungtiniai metodistai yra tikrai ištikimi Kristaus pašaukimui itin sudėtingomis aplinkybėmis. Nekantrauju greitai grįžti.

Kristianas Alstedas

Šiaurės ir Baltijos šalių ir Ukrainos vyskupas