„Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš
Dvasios.“ Jono 3,8
1. Kaip kiekvienas, kuris
„gimęs iš Dvasios“, tai yra, atgimęs iš naujo, yra gimęs iš Dievo? Ką reiškia
atgimimas iš naujo, gimimas iš Dievo ar gimimas iš Dvasios? Ką reiškia būti
Dievo sūnumi ar vaiku, ar turėti įvaikinimo Dvasią? Mes žinome, kad šios
privilegijos Dievo laisvu gailestingumu yra natūraliai priskiriamos prie
krikšto (kuris yra iš ankstesnės eilutės, kur mūsų Viešpatis įvardija „gimusį
iš vandens ir Dvasios“).
Galbūt ir nebūtina to
apibrėžti, nes Šventasis Raštas apibrėžimo nepateikia. Bet kai šis klausimas
labiausiai rūpi kiekvienam žmogui, nes „kas neatgims iš Dvasios“, „negalės
regėti Dievo karalystės“, siūlau sudėlioti požymius pačiu aiškiausiu būdu, kaip
aš randu juos išdėstytus Šventajame Rašte.
I. 1. Pirmasis iš jų ir
visų kitų pagrindas yra tikėjimas. Apaštalas Paulius rašo, kad „juk jūs visi
tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje.“ (Galatams 3,26) Apaštalas Jonas
rašo, kad „visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais –
tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš
vyro norų, bet iš Dievo užgimę.“ (Jono 1,12-13) Ir jo bendrame laiške rašoma,
kad „kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo.“ (Jono 5,1)
2. Tačiau apaštalai čia
kalba ne apie menką ar sąlyginį tikėjimą. Tai nėra vien tik pritarimas šiam
teiginiui – Jėzus yra Kristus; nei visiems teiginiams, esantiems mūsų tikėjimo
išpažinime ar Senajame ir Naujajame Testamente. Tai nėra tik pritarimas kai kuriems
arba visiems šiems dalykams, kaip patikimiems. Reiktų pasakyti (tiems, kurie
klauosi), kad velniai gimę iš Dievo, nes jie irgi turi tokį tikėjimą. Jie,
drebėdami, tiki ir tuo, kad Jėzus yra Kristus, ir kad visas Šventasis Raštas,
Dievo įkvėptas, yra tikras kaip Dievas yra tikras. Tai ne tik pritarimas
dieviškajai tiesai, Dievo liudijimui ar stebuklų įrodymams, nes jie taip pat
girdėjo jo žodžius ir pažino jį esant ištikimą ir tikrą liudytoją. Jie negalėjo
nepriimti jo liudijimo, ir Tėvo, kuris jį siuntė. Jie taip pat matė galingus
darbus, kuriuos jis padarė, ir todėl tikėjo, kad jis „išėjo iš Dievo“. Tačiau
nepaisant šio tikėjimo, jie yra vis dar „nublokšti į tamsias pasmerktųjų
buveinės bedugnes, kur laiko juos teismui.“
3. Nes visa tai yra tik
miręs tikėjimas. Tikrasis, gyvas, krikščioniškas tikėjimas, kurį kas turi, yra
gimęs iš Dievo, yra ne tik sutikimas, supratimo veiksmas, bet nusiteikimas,
kurį Dievas sukūrė jo širdyje; „Tikras pasitikėjimas ir pasikliovimas Dievu,
kad per Kristaus nuopelnus jam atleidžiamos nuodėmės ir jis sutaikintas Dievo
palankumui“. Tai reiškia, kad žmogus pirmiausia išsižada savęs; kad norint
„būti Kristuje“, būti priimtam per jį, jis visiškai atmeta bet kokį
„pasitikėjimą kūnu“; kad „nieko neturėdamas mokėti“, nepasitikėdamas savo
darbais ar jokiu teisumu, jis ateina pas Dievą kaip pasiklydęs, apgailėtinas,
susinaikinęs, save pasmerkęs, pražuvęs, bejėgis nusidėjėlis; kaip tas, kurio
burna visiškai sustingusi, ir kuris yra visiškai „kaltas prieš Dievą“. Toks
nuodėmės jausmas (paprastai vadinama neviltimi tų, kurie kalba piktai apie tai,
ko nežino) kartu su visišku įsitikinimu, kurio negali išreikšti jokie žodžiai,
kad tik Kristus išgelbės mus, ir nuoširdus to išganymo troškimas turi eiti
pirmiau gyvo tikėjimo, pasitikėjimo juo, kuris „už mus sumokėjo išpirką savo
mirtimi ir įvykdė jo gyvenimo įstatymą“. Šis tikėjimas, kuriuo mes esame gimę
iš Dievo, tada yra „ne tik visų mūsų tikėjimo teiginių tikėjimas, bet ir tikras
pasitikėjimas Dievo gailestingumu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“.
4. Tiesioginis ir
nuolatinis šio tikėjimo, kuriuo mes gimstame iš Dievo, vaisius, kuris niekaip
negali būti nuo jo atskirtas nė valandai, yra valdžia prieš nuodėmę; galia
prieš bet kokią išorinę nuodėmę; prieš kiekvieną piktą žodį ir darbą; Kristaus
kraujas „nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų“; ir virš vidinės nuodėmės, nes
jis apvalo širdį nuo visų nešventų troškimų ir nuotaikų. Šį tikėjimo vaisių
Apaštalas Paulius daugiausia aprašė savo laiško romiečiams šeštajame skyriuje.
„Kaip mes“, – sako jis, „kurie“ tikėjimu „mirę nuodėmei, kaipgi toliau
gyventume joje?“„Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su
juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume
nuodėmei.“ – „Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui
Kristuje Jėzuje.“ „Taigi tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė, kad
vėl nepasiduotumėte jo geismams.“ „Ačiū Dievui, kad, buvę nuodėmės vergais, jūs
iš širdies paklusote tam mokslo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti.“ Tai reiškia,
padėkokite Dievui, kad nors anksčiau buvote nuodėmės tarnai, bet dabar –
„išvaduoti iš nuodėmės, tapote teisumo vergais.“
5. Tą pačią neįkainojamą
Dievo sūnų privilegiją taip pat tvirtai patvirtina apaštalas Jonas, ypač
kalbant apie valdžią prieš išorinę nuodėmę. Jis rašė, nustebintas Dievo gerumo
turtų gylio,– „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės
Dievo vaikai ir esame! Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar
nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į
jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.“ (1 Jono 3,1-2) Jis netrukus priduria:
„Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis
negali daryti nuodėmių, nes yra gimęs iš Dievo.“ (1 Jono 3,9) Tačiau kai kurie
žmonės sakys: „Tiesa: kiekvienas, gimęs iš Dievo, įprastai nenusideda“.
Iš kur tai? Aš neskaičiau. Biblijoje taip neparašyta. Dievas aiškiai sako: „Jis
nedaro nuodėmės“, o čia pridedama, įprastai! Kas tu toks, kuris
taisai Dievo Žodį? Kad „papildai šios knygos žodžius?“ Saugokis, prašau tavęs,
kad Dievas „nepridėtų tau visų negandų, kurios surašytos!“, ypač komentarų,
kurie sumenkina tekstą. Taigi, šiuo apgaudinėjimo metodu brangus pažadas
visiškai prarandamas, taip apgaunant ir supainiojant žmones, Dievo žodis tuomet
neturi jokios įtakos. O saugokis, kuris išimi žodžius iš šios knygos, kai
atimdamas iš jų visą prasmę ir dvasią, palieki tik tai, kas iš tikrųjų gali
būti vadinama negyva raide, kad Dievas neatimtų tavo dalies gyvenimo knygoje!
6. Leiskite apaštalui
paaiškinti savo žodžius pagal visą jo diskurso temą. Penktoje skyriaus eilutėje
jis pasakė: „Jūs žinote, jog Jėzus pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes, ir nėra
jame nuodėmės. Kas tik gyvena jame, tas nedaro nuodėmių, o nė vienas
nusidėjėlis jo neregėjo ir nepažino.“ (1 Jono 3,5-6) Įgyvendinant šią svarbią
doktriną, jis mano, kad labai reikalingas atsargumas: „Vaikeliai! Tegul niekas
jūsų nesuklaidina!“(1 Jono 3,7), nes daugelis taip stengsis daryti; įtikinti
jus, kad galite būti neteisūs, daryti nuodėmes ir vis dar būti Dievo vaikais!
„Kas teisiai elgiasi, tas yra teisus, kaip ir jisai teisus. Kas daro nuodėmę,
tas iš velnio, nes velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios.“ Tada eina „Kas
yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali
daryti nuodėmių, nes yra gimęs iš Dievo.“ „Taip išaiškėja Dievo vaikai ir
velnio vaikai“. Pagal šį paprastą požymį (nuodėmių darymas ar nedarymas) jie
skiriasi vienas nuo kito. Tą patį reiškia jo žodžiai penktame skyriuje: „Mes
žinome, jog kiekvienas gimusis iš Dievo nedaro nuodėmių, bet Dievo Pagimdytasis
saugo jį, ir piktasis jo nepaliečia.“ (1 Jono 5,18)
7. Kitas šio gyvo
tikėjimo vaisius yra ramybė. Nes „būdami išteisinti tikėjimu“, turėdami visas
nuodėmes ištrintas, „gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“
(Romiečiams 5,1) Tai iš tikrųjų pats mūsų Viešpats naktį prieš mirtį
iškilmingai paliko visiems savo pasekėjams: „Ramybę“, – jis sakė „Aš jums
palieku“ (tiems, kurie „tiki Dievą“ ir „tiki mane“) „duodu jums savo ramybę“,
„Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir
teneliūdi!“ (Jono 17,27) Ir vėl: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte
ramybę“ (Jono 16,33) Tai štai „ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį
supratimą“, ta sielos ramybė, kuri žmogui dar neatėjo į širdį, kuri yra
nesuprantama net visiškai dvasiniam žmogui. Ir tai yra ramybė, kurios nepajėgia
iš jo atimti visos žemės ir pragaro jėgos. Bangos ir audros daužo ją, bet
nesupurto, nes ji pastatyta ant uolos. Ji saugo Dievo vaikų širdis ir protus
visais laikais ir visur. Nesvarbu, ar jiems patogu, ar jie yra skausme, ligoje
ar sveikatoje, pertekliuje ar stokojantys, jie yra laimingi Dieve. Kiekvienoje
būsenoje jie išmoko būti patenkinti, dėkoti Dievui per Kristų Jėzų; yra
patikinti, kad „viskas išeina į gera“, nes tokia Jo valia dėl jų: taigi visuose
gyvenimo netikėtumuose jų „širdis stovi tvirta, tikinti Viešpatį“.
II. 1. Antrasis Šventojo
Rašto požymis tų, kurie gimė iš Dievo, yra viltis. Taigi apaštalas Petras,
kalbėdamas visiems Dievo vaikams, kurie tada buvo išblaškyti, sakė: „Šlovė
Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio
gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai
vilčiai“ (1 Petro 1,3) Elpida zosan, gyvybinga ar gyva viltis, sakė
apaštalas, nes yra ir negyva viltis, ir negyvas tikėjimas; viltis, kuri ne nuo
Dievo, bet nuo Dievo ir žmogaus priešo; – kaip akivaizdžiai matyti iš jo
vaisių, išdidumo vaisiai ir kiekvieno pikto žodžio ir darbo gimdytojai, o
kiekvienas žmogus, turintis savyje šią gyvą viltį, „šventas kaip tas, kuris jį
pašaukia, yra šventasm.“ Kiekvienas žmogus, kuris tikrai gali pasakyti savo
broliams Kristuje, „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, ir mes matysime jį
tokį, koks jis yra“, „skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus“.
2. Ši viltis reiškia,
pirma, mūsų pačių dvasios arba sąžinės liudijimą, kad mes vadovaujamės „iš
Dievo einančiu šventumu bei nuoširdumu“. Antra, Dievo Dvasios liudijimas, ”kad
esame Dievo vaikai“, „o jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo
paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi“.
3. Gerai stebėkime, ko
čia mus moko pats Dievas, paliesdamas šią šlovingą savo vaikų privilegiją. Kas
čia liudija? Ne tik mūsų dvasia, bet kita, net Dievo Dvasia: „Ir pati Dvasia
liudija mūsų dvasiai“. Ką liudija? „Kad esame Dievo vaikai“, „o jei esame
vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su
Kristumi.“ (Romiečiams 8, 16-14) „Su juo kenčiame“, jei mes išsižadame savęs,
jei kasdien imame savo kryžių, jei linksmai ištveriame persekiojimus ar
priekaištus jo labui, „kad su juo būtume pagerbti“. Ir kam Dievo Dvasia tai
liudija? Visiems, kurie yra Dievo vaikai. Būtent šiuo argumentu apaštalas
ankstesnėse eilutėse įrodo, kad taip yra: „Tiek, kiek yra vedami Dvasios, –
sako jis, jie yra Dievo sūnūs“. „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir
vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba,
Tėve!“ Iš to išeina, kad „ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo
vaikai“ (Romiečiams 8,14-16)
4. Penkioliktos eilutės
frazė verta mūsų pastebėjimo. „Gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba,
Tėve!“ Taip, kiek yra Dievo sūnų, dėl savo sūnystės gavę tą pačią Įvaikinimo
Dvasią, per kurią mes šaukiame, Aba, Tėve: Mes,
apaštalai, pranašai, mokytojai (tam, kad žodis nebūtų netinkamai
suprastas) mes, per kuriuos tu įtikėjai, „Kristaus tarnai ir Dievo
slėpinių prievaizdai“. Kaip mes ir jūs turime
vieną Viešpatį, taip mes turime vieną dvasią. Kaip mes turime vieną tikėjimą,
taip turime ir vieną viltį. Mes ir jūs esame užantspauduoti viena „pažado
dvasia“, jūsų ir mūsų palikimo atlygis: ta pati Dvasia, liudijanti su tavo ir
su mūsų dvasia, „kad mes esame Dievo vaikai“ (Romiečiams 8,14-16).
5. Ir taip išsipildo Raštas: „Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti.“ Yra lengva tikėti, kad tavo sielvartavimas gali eiti priešakyje Dievo Dvasios liudijimo mūsų dvasiai; (tikrai, tam tikru mastu, kol mes esame baimėje ir jausme, kad Dievo rūstybė pasilieka ant mūsų). Tačiau, kai tik kuris nors žmogus tai pajus savyje, jo „liūdesys pavirs džiaugsmu“. Kad ir koks jo skausmas būtų buvęs anksčiau, vis dėlto, kai tik „atėjus valandai, kančią užmiršta iš džiaugsmo“, kad jis gimęs iš Dievo. Gali būti, daugelis iš jūsų dabar liūdi, nes esate „tolimi pažado sandoroms“, nes jūs patys žinote, kad neturite šios Dvasios; kad jūs esate „be vilties ir be Dievo pasaulyje“. Bet kai ateis Guodėjas „jūsų širdys džiūgaus“, taip „turėsite džiaugsmo pilnatvę“, ir „jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims.“ (Jono 16,22) „Mes džiūgaujame Dieve“, sakysite: „galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino“, „per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę“, šią malonės būseną arba susitaikymą su Dievu, „kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi.“ (Romiečiams 5,2) „Jus“, – sako apaštalas Petras, kuriuos Dievas „yra atgimdęs gyvai vilčiai, Dievo galybė ir sergsti tikėjimu išganymui; tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose; taip jūsų nuoširdus tikėjimasbus pripažintas vertu pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu.“ (Petro 1,3-8) Tikrai neapsakoma! Ne žmogaus liežuviui apibūdinti šį džiaugsmą Šventojoje Dvasioje. Tai yra „paslėpta mana, kurios niekas nežino, tiktai gavėjas“. Bet mes tai žinome, tai ne tik išlieka, bet ir persipildo kančių gilumoje. „Argi tau per maža Dievo paguodos – žodžio“, kai žlunga visi žemiški patogumai? Ne. Bet kai kentėjimų gausu, jo Dvasios paguodos daug daugiau; tiek kad Dievo sūnūs „iš žūties ir bado juoksis“ (stoka, skausmas, pragaras ir kapas) pažinus Tą, kuris „turi mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“, ir netrukus juos „įmes į bedugnę“, kaip ir dabar girdint didį balsą iš dangaus, sakantį: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ (Apreiškimo 21,3-4).
Džonas Veslis, 1748 m.
){kind=link}