„Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios.“ Jono 3,8

1. Kaip kiekvienas, kuris „gimęs iš Dvasios“, tai yra, atgimęs iš naujo, yra gimęs iš Dievo? Ką reiškia atgimimas iš naujo, gimimas iš Dievo ar gimimas iš Dvasios? Ką reiškia būti Dievo sūnumi ar vaiku, ar turėti įvaikinimo Dvasią? Mes žinome, kad šios privilegijos Dievo laisvu gailestingumu yra natūraliai priskiriamos prie krikšto (kuris yra iš ankstesnės eilutės, kur mūsų Viešpatis įvardija „gimusį iš vandens ir Dvasios“).

Galbūt ir nebūtina to apibrėžti, nes Šventasis Raštas apibrėžimo nepateikia. Bet kai šis klausimas labiausiai rūpi kiekvienam žmogui, nes „kas neatgims iš Dvasios“, „negalės regėti Dievo karalystės“, siūlau sudėlioti požymius pačiu aiškiausiu būdu, kaip aš randu juos išdėstytus Šventajame Rašte.

I. 1. Pirmasis iš jų ir visų kitų pagrindas yra tikėjimas. Apaštalas Paulius rašo, kad „juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje.“ (Galatams 3,26) Apaštalas Jonas rašo, kad „visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.“ (Jono 1,12-13) Ir jo bendrame laiške rašoma, kad „kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo.“ (Jono 5,1)

2. Tačiau apaštalai čia kalba ne apie menką ar sąlyginį tikėjimą. Tai nėra vien tik pritarimas šiam teiginiui – Jėzus yra Kristus; nei visiems teiginiams, esantiems mūsų tikėjimo išpažinime ar Senajame ir Naujajame Testamente. Tai nėra tik pritarimas kai kuriems arba visiems šiems dalykams, kaip patikimiems. Reiktų pasakyti (tiems, kurie klauosi), kad velniai gimę iš Dievo, nes jie irgi turi tokį tikėjimą. Jie, drebėdami, tiki ir tuo, kad Jėzus yra Kristus, ir kad visas Šventasis Raštas, Dievo įkvėptas, yra tikras kaip Dievas yra tikras. Tai ne tik pritarimas dieviškajai tiesai, Dievo liudijimui ar stebuklų įrodymams, nes jie taip pat girdėjo jo žodžius ir pažino jį esant ištikimą ir tikrą liudytoją. Jie negalėjo nepriimti jo liudijimo, ir Tėvo, kuris jį siuntė. Jie taip pat matė galingus darbus, kuriuos jis padarė, ir todėl tikėjo, kad jis „išėjo iš Dievo“. Tačiau nepaisant šio tikėjimo, jie yra vis dar „nublokšti į tamsias pasmerktųjų buveinės bedugnes, kur laiko juos teismui.“

3. Nes visa tai yra tik miręs tikėjimas. Tikrasis, gyvas, krikščioniškas tikėjimas, kurį kas turi, yra gimęs iš Dievo, yra ne tik sutikimas, supratimo veiksmas, bet nusiteikimas, kurį Dievas sukūrė jo širdyje; „Tikras pasitikėjimas ir pasikliovimas Dievu, kad per Kristaus nuopelnus jam atleidžiamos nuodėmės ir jis sutaikintas Dievo palankumui“. Tai reiškia, kad žmogus pirmiausia išsižada savęs; kad norint „būti Kristuje“, būti priimtam per jį, jis visiškai atmeta bet kokį „pasitikėjimą kūnu“; kad „nieko neturėdamas mokėti“, nepasitikėdamas savo darbais ar jokiu teisumu, jis ateina pas Dievą kaip pasiklydęs, apgailėtinas, susinaikinęs, save pasmerkęs, pražuvęs, bejėgis nusidėjėlis; kaip tas, kurio burna visiškai sustingusi, ir kuris yra visiškai „kaltas prieš Dievą“. Toks nuodėmės jausmas (paprastai vadinama neviltimi tų, kurie kalba piktai apie tai, ko nežino) kartu su visišku įsitikinimu, kurio negali išreikšti jokie žodžiai, kad tik Kristus išgelbės mus, ir nuoširdus to išganymo troškimas turi eiti pirmiau gyvo tikėjimo, pasitikėjimo juo, kuris „už mus sumokėjo išpirką savo mirtimi ir įvykdė jo gyvenimo įstatymą“. Šis tikėjimas, kuriuo mes esame gimę iš Dievo, tada yra „ne tik visų mūsų tikėjimo teiginių tikėjimas, bet ir tikras pasitikėjimas Dievo gailestingumu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“.

4. Tiesioginis ir nuolatinis šio tikėjimo, kuriuo mes gimstame iš Dievo, vaisius, kuris niekaip negali būti nuo jo atskirtas nė valandai, yra valdžia prieš nuodėmę; galia prieš bet kokią išorinę nuodėmę; prieš kiekvieną piktą žodį ir darbą; Kristaus kraujas „nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų“; ir virš vidinės nuodėmės, nes jis apvalo širdį nuo visų nešventų troškimų ir nuotaikų. Šį tikėjimo vaisių Apaštalas Paulius daugiausia aprašė savo laiško romiečiams šeštajame skyriuje. „Kaip mes“, – sako jis, „kurie“ tikėjimu „mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyventume joje?“„Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei.“ – „Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.“ „Taigi tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė, kad vėl nepasiduotumėte jo geismams.“ „Ačiū Dievui, kad, buvę nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokslo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti.“ Tai reiškia, padėkokite Dievui, kad nors anksčiau buvote nuodėmės tarnai, bet dabar – „išvaduoti iš nuodėmės, tapote teisumo vergais.“

5. Tą pačią neįkainojamą Dievo sūnų privilegiją taip pat tvirtai patvirtina apaštalas Jonas, ypač kalbant apie valdžią prieš išorinę nuodėmę. Jis rašė, nustebintas Dievo gerumo turtų gylio,– „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas:  mes vadinamės Dievo vaikai ir esame! Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.“ (1 Jono 3,1-2) Jis netrukus priduria: „Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali daryti nuodėmių, nes yra gimęs iš Dievo.“ (1 Jono 3,9) Tačiau kai kurie žmonės sakys: „Tiesa: kiekvienas, gimęs iš Dievo, įprastai nenusideda“. Iš kur tai? Aš neskaičiau. Biblijoje taip neparašyta. Dievas aiškiai sako: „Jis nedaro nuodėmės“, o čia pridedama, įprastai! Kas tu toks, kuris taisai Dievo Žodį? Kad „papildai šios knygos žodžius?“ Saugokis, prašau tavęs, kad Dievas „nepridėtų tau visų negandų, kurios surašytos!“, ypač komentarų, kurie sumenkina tekstą. Taigi, šiuo apgaudinėjimo metodu brangus pažadas visiškai prarandamas, taip apgaunant ir supainiojant žmones, Dievo žodis tuomet neturi jokios įtakos. O saugokis, kuris išimi žodžius iš šios knygos, kai atimdamas iš jų visą prasmę ir dvasią, palieki tik tai, kas iš tikrųjų gali būti vadinama negyva raide, kad Dievas neatimtų tavo dalies gyvenimo knygoje!

6. Leiskite apaštalui paaiškinti savo žodžius pagal visą jo diskurso temą. Penktoje skyriaus eilutėje jis pasakė: „Jūs žinote, jog Jėzus pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes, ir nėra jame nuodėmės. Kas tik gyvena jame, tas nedaro nuodėmių, o nė vienas nusidėjėlis jo neregėjo ir nepažino.“ (1 Jono 3,5-6) Įgyvendinant šią svarbią doktriną, jis mano, kad labai reikalingas atsargumas: „Vaikeliai! Tegul niekas jūsų nesuklaidina!“(1 Jono 3,7), nes daugelis taip stengsis daryti; įtikinti jus, kad galite būti neteisūs, daryti nuodėmes ir vis dar būti Dievo vaikais! „Kas teisiai elgiasi, tas yra teisus, kaip ir jisai teisus. Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios.“ Tada eina „Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali daryti nuodėmių, nes yra gimęs iš Dievo.“ „Taip išaiškėja Dievo vaikai ir velnio vaikai“. Pagal šį paprastą požymį (nuodėmių darymas ar nedarymas) jie skiriasi vienas nuo kito. Tą patį reiškia jo žodžiai penktame skyriuje: „Mes žinome, jog kiekvienas gimusis iš Dievo nedaro nuodėmių, bet Dievo Pagimdytasis saugo jį, ir piktasis jo nepaliečia.“ (1 Jono 5,18)

7. Kitas šio gyvo tikėjimo vaisius yra ramybė. Nes „būdami išteisinti tikėjimu“, turėdami visas nuodėmes ištrintas, „gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ (Romiečiams 5,1) Tai iš tikrųjų pats mūsų Viešpats naktį prieš mirtį iškilmingai paliko visiems savo pasekėjams: „Ramybę“, – jis sakė „Aš jums palieku“ (tiems, kurie „tiki Dievą“ ir „tiki mane“) „duodu jums savo ramybę“, „Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jono 17,27) Ir vėl: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę“ (Jono 16,33) Tai štai „ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą“, ta sielos ramybė, kuri žmogui dar neatėjo į širdį, kuri yra nesuprantama net visiškai dvasiniam žmogui. Ir tai yra ramybė, kurios nepajėgia iš jo atimti visos žemės ir pragaro jėgos. Bangos ir audros daužo ją, bet nesupurto, nes ji pastatyta ant uolos. Ji saugo Dievo vaikų širdis ir protus visais laikais ir visur. Nesvarbu, ar jiems patogu, ar jie yra skausme, ligoje ar sveikatoje, pertekliuje ar stokojantys, jie yra laimingi Dieve. Kiekvienoje būsenoje jie išmoko būti patenkinti, dėkoti Dievui per Kristų Jėzų; yra patikinti, kad „viskas išeina į gera“, nes tokia Jo valia dėl jų: taigi visuose gyvenimo netikėtumuose jų „širdis stovi tvirta, tikinti Viešpatį“.

II. 1. Antrasis Šventojo Rašto požymis tų, kurie gimė iš Dievo, yra viltis. Taigi apaštalas Petras, kalbėdamas visiems Dievo vaikams, kurie tada buvo išblaškyti, sakė: „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai“ (1 Petro 1,3) Elpida zosan, gyvybinga ar gyva viltis, sakė apaštalas, nes yra ir negyva viltis, ir negyvas tikėjimas; viltis, kuri ne nuo Dievo, bet nuo Dievo ir žmogaus priešo; – kaip akivaizdžiai matyti iš jo vaisių, išdidumo vaisiai ir kiekvieno pikto žodžio ir darbo gimdytojai, o kiekvienas žmogus, turintis savyje šią gyvą viltį, „šventas kaip tas, kuris jį pašaukia, yra šventasm.“ Kiekvienas žmogus, kuris tikrai gali pasakyti savo broliams Kristuje, „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, ir mes matysime jį tokį, koks jis yra“, „skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus“.

2. Ši viltis reiškia, pirma, mūsų pačių dvasios arba sąžinės liudijimą, kad mes vadovaujamės „iš Dievo einančiu šventumu bei nuoširdumu“. Antra, Dievo Dvasios liudijimas, ”kad esame Dievo vaikai“, „o jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi“.

3. Gerai stebėkime, ko čia mus moko pats Dievas, paliesdamas šią šlovingą savo vaikų privilegiją. Kas čia liudija? Ne tik mūsų dvasia, bet kita, net Dievo Dvasia: „Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai“. Ką liudija? „Kad esame Dievo vaikai“, „o jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi.“ (Romiečiams 8, 16-14) „Su juo kenčiame“, jei mes išsižadame savęs, jei kasdien imame savo kryžių, jei linksmai ištveriame persekiojimus ar priekaištus jo labui, „kad su juo būtume pagerbti“. Ir kam Dievo Dvasia tai liudija? Visiems, kurie yra Dievo vaikai. Būtent šiuo argumentu apaštalas ankstesnėse eilutėse įrodo, kad taip yra: „Tiek, kiek yra vedami Dvasios, – sako jis, jie yra Dievo sūnūs“. „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Iš to išeina, kad „ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (Romiečiams 8,14-16)

4. Penkioliktos eilutės frazė verta mūsų pastebėjimo. „Gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Taip, kiek yra Dievo sūnų, dėl savo sūnystės gavę tą pačią Įvaikinimo Dvasią, per kurią mes šaukiame, Aba, Tėve: Mes, apaštalai, pranašai, mokytojai (tam, kad žodis nebūtų netinkamai suprastas) mes, per kuriuos tu įtikėjai, „Kristaus tarnai ir Dievo slėpinių prievaizdai“. Kaip mes ir jūs turime vieną Viešpatį, taip mes turime vieną dvasią. Kaip mes turime vieną tikėjimą, taip turime ir vieną viltį. Mes ir jūs esame užantspauduoti viena  „pažado dvasia“, jūsų ir mūsų palikimo atlygis: ta pati Dvasia, liudijanti su tavo ir su mūsų dvasia, „kad mes esame Dievo vaikai“ (Romiečiams 8,14-16).

5. Ir taip išsipildo Raštas: „Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti.“ Yra lengva tikėti, kad tavo sielvartavimas gali eiti priešakyje Dievo Dvasios liudijimo mūsų dvasiai; (tikrai, tam tikru mastu, kol mes esame baimėje ir jausme, kad Dievo rūstybė pasilieka ant mūsų). Tačiau, kai tik kuris nors žmogus tai pajus savyje, jo „liūdesys pavirs džiaugsmu“. Kad ir koks jo skausmas būtų buvęs anksčiau, vis dėlto, kai tik „atėjus valandai, kančią užmiršta iš džiaugsmo“, kad jis gimęs iš Dievo. Gali būti, daugelis iš jūsų dabar liūdi, nes esate „tolimi pažado sandoroms“, nes jūs patys žinote, kad neturite šios Dvasios; kad jūs esate „be vilties ir be Dievo pasaulyje“. Bet kai ateis Guodėjas „jūsų širdys džiūgaus“, taip „turėsite džiaugsmo pilnatvę“, ir „jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims.“ (Jono 16,22) „Mes džiūgaujame Dieve“, sakysite: „galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino“, „per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę“, šią malonės būseną arba susitaikymą su Dievu, „kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi.“ (Romiečiams 5,2) „Jus“, – sako apaštalas Petras, kuriuos Dievas „yra atgimdęs gyvai vilčiai, Dievo galybė ir sergsti tikėjimu išganymui; tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose; taip jūsų nuoširdus tikėjimasbus pripažintas vertu pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu.“ (Petro 1,3-8) Tikrai neapsakoma! Ne žmogaus liežuviui apibūdinti šį džiaugsmą Šventojoje Dvasioje. Tai yra „paslėpta mana, kurios niekas nežino, tiktai gavėjas“. Bet mes tai žinome, tai ne tik išlieka, bet ir persipildo kančių gilumoje. „Argi tau per maža Dievo paguodos – žodžio“, kai žlunga visi žemiški patogumai? Ne. Bet kai kentėjimų gausu, jo Dvasios paguodos daug daugiau; tiek kad Dievo sūnūs „iš žūties ir bado juoksis“ (stoka, skausmas, pragaras ir kapas) pažinus Tą, kuris „turi mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“, ir netrukus juos „įmes į bedugnę“, kaip ir dabar girdint didį balsą iš dangaus, sakantį: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ (Apreiškimo 21,3-4).


Džonas Veslis, 1748 m.