„Kai pučia permainų vėjai, vieni žmonės stato vėjo užtvaras, o kiti – vėjo malūnus.“ Tai sena kinų patarlė.
Sekminių rytą Jeruzalėje mokiniai buvo už uždarų durų, susirūpinę savimi ir vienas kitu. Jie apsvarstė savo patirtį ir nesėkmes. Įsivaizduoju, kad jie kalbėjo apie Jėzaus prisikėlimą ir apie tai, ką Jis turėjo omenyje sakydamas, kad jie turėtų laukti Jeruzalėje, kol bus aprūpinti jėga iš aukštybių. Jie jau laukė 10 dienų ir nė vienas iš jų nežino, kiek dar reikės laukti. Dabar tai tapo Sekminėmis, žydų Paschos pabaiga ir Dešimties Dievo įsakymų švente.
Staiga laukimas baigėsi – tai ateina netikėtai, nepaprastai ir stipriai. Pasigirsta stipraus vėjo kaukimas, kuris pripildo visus namus, ant kiekvieno iš jų, vyrų ir moterų, atsiranda ugnies liežuviai (Apaštalų darbai 1, 14-16), jie visi yra pripildomi Šventosios Dvasios ir jie pradeda kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. (Apaštalų darbai 2:1-13) Pūtė Dvasios vėjas, ir užuot statę vėjo užtvarus, jie pradėjo statyti vėjo malūnus.
Per Sekmines žydai šventė, kad jiems buvo duotas įstatymas, Dešimt Dievo Įsakymų, ir jie tapo tauta, Dievo tauta. Sekminės Jėzaus pasekėjams žymi, kad Dievas sukūrė naują tautą, kurią pamažu imta vadinti krikščionimis. Sekminės žymi Bažnyčios gimimą; tačiau tai tikrai buvo kitokia bažnyčia nei gerai organizuotos konfesijos, kurias žinome šiandien, su apmokytais kunigais, formomis, apeigomis ir pamaldomis, pastatais ir veikla, netgi dideliais ekranais ir tiesiogine transliacija.
Jėzus buvo jų bendrystės centras – jie sekė Juo, klausėsi Jo, matė Jį, mokėsi iš Jo – dabar jie turi būti Jo liudytojai, dabar jie turi padaryti mokiniais vyrus ir moteris, pakrikštyti juos vardan Tėvo ir Sūnaus bei Šventosios Dvasios ir mokyti visko, ką jie patys matė ir girdėjo bei išmoko iš Jo. Ir dabar Jis bus su jais kaip Šventoji Dvasia – visur, bet kada ir visur.
Per vieną dieną jų padaugėja nuo 120 iki daugiau nei 3000 žmonių (Apaštalų darbai 2:41) – jie tampa sparčiai augančiu judėjimu, už kurį atsakingi pirmieji mokiniai kartu su keletu kitų. Pirmieji mokiniai parenkami padėti daugeliui žmonių tapti Jėzaus sekėjais. Tai didžiulė užduotis, kuri greitai tampa dar sunkesnė, nes prasideda didžiulis žydų bendruomenės ir romėnų valdžios pasipriešinimas.
Pirmieji metodistai patyrė panašią patirtį ankstų Naujųjų metų rytą 1739 metais.
Tai buvo apie 60 žmonių, susirinkusių į vadinamąją Fetter Lane draugiją,
kurioje jie meldėsi visą naktį:
„Apie 3 val. ryto, kai mes meldėmės, Dievo jėga mus užklupo taip stipriai, kad daugelis garsiai šaukė iš džiaugsmo ir daugelis krito ant žemės. Kai tik atsigavome po stulbinančio ir baimę keliančio Dievo didybės buvimo, mes pradėjome giedoti.” Taip apie patirtį rašo Džonas Veslis savo dienoraštyje.
Tas Šventosios Dvasios patyrimas buvo esminis. Veslis buvo užsiėmęs savo dvasiniu gyvenimu, dabar jis atkreipė dėmesį į kitus. Po dviejų mėnesių, vienas iš jo draugų ir bendradarbių, Džordžas Vitfildas, pamokslavo tarp neturtingų angliakasių pietų Anglijoje. Jis pakvietė Džoną Veslį ateiti ir pažiūrėti, kas vyksta, tačiau Veslis turėjo daug abejonių, pamokslavimas turėtų būti atliekamas bažnyčiose tvarkingomis sąlygomis. Be to, jis pats buvo susirūpinęs savo išvaizda ir apranga, netoleravo dėmių ant drabužių. Džonas buvo intravertas ir mieliau būtų bibliotekoje nei tarp paprastų žmonių. Tačiau nepaisant daugelio jo abejonių, Šventoji Dvasia veikė. Kai Veslis pamatė daugybę žmonių ir pastebėjo, kaip jie reagavo į Jėzaus žinią, jis suprato, kad tai yra mūsų pašaukimas, tai yra Dievo darbas...
Veslis užfiksavo savo pasibjaurėjimą pamokslavimu po atviru dangumi, tačiau jis taip pat supranta, kad Dievas veikia.
„4 valandą po pietų pasidaviau ir ėmiausi pasibjaurėtino – gatvėse skelbti Gerąją išganymo naujieną, iš nedidelės pakylos netoli miesto, suskaičiavau apie 3000 žmonių. Rašto ištrauka, kurią naudojau buvo tokia: “Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams”.
Sekminės atveria mūsų širdis ir protus naujoms perspektyvoms – ten yra pasaulis, ten yra žmonių...
Mokiniai buvo užsiėmę savo bendryste, pirmenybę teikė saugumui ir rūpinimusi savimi. Panašiais būdais bažnyčios gali užsidaryti savyje ir pasinerti į save, sutelkdamos dėmesį tik į vienas kitą ir į tai, kad išlaikytų ir sustiprintų tai, ką jau turi. Tačiau visi žinome, kas atsitinka su namu, kuris ilgą laiką buvo uždarytas be jokio vėdinimo – jis tampa sunkus, tvankus, drėgnas ir nemalonaus kvapo.
Kai pučia Dvasia – gali kilti pagunda statyti vėjo užtvaras, lįsti į slėptuvę ir likti viduje – bet pirmieji krikščionys ir pirmieji metodistai pastatė vėjo malūnus, jie leido save pajudinti ir buvo pakeisti Dvasios. Mes turėtume daryti tą patį.
Dvasia nužengė ant jų, ir nuo tos akimirkos jie atrodo drąsūs ir ryžtingi – jie kalba stipriai ir tvirtai – ir ne mažiau kaip su įžvalga, kuri yra daug daugiau nei žinios, supratimas ir patirtis. Dvasia visa sudėliojo į vietas.
Su tokia įžvalga ir drąsa Petras sako savo pirmąjį pamokslą – kartu su Šventąja Dvasia jis padarė didelį įspūdį tiems, kurie klausėsi. Ką turėtume daryti? Jie paklausė. Atgailaukite, pradėkite eiti nauju keliu, pasikrikštykite ir gaukite atleidimą už visus savo nusižengimus – ir gaukite Šventosios Dvasios dovaną. Tai jums ir visiems žmonėms.
Per Sekmines Šventoji Dvasia suteikė pirmiesiems krikščionims drąsos ginti savo tikėjimą, garsiai ir aiškiai kalbėti apie Dievą, atėjusį pas mus Jėzuje Kristuje, gyvenusį, mirusį ir prisikėlusį – ir dabar mums atsiuntusį Šventąją Dvasią. (Apaštalų darbai 2:14 ir toliau)
Neilgai trukus kalbėjimas apie Jėzų ir jo karalystę grėsė pasekmėmis: įkalinimu, kankinimais ir egzekucija. (Apaštalų darbai 4:1-22) Tačiau kai reikia mylėti visus žmones, apsaugoti silpnuosius, rūpintis vargstančiais, negalime eiti į kompromisus. Kai kalbama apie pasipriešinimą neteisybei, negailestingumui, beširdiškumui, godumui ir savanaudiškumui – negalime tylėti.
Tai pokyčių Dvasia, atsinaujinimo Dvasia, virsmo Dvasia, kuri pučia Sekminių rytą – ir dabar ne laikas statyti vėjo vartus, dabar turime statyti vėjo malūnus ir turime daug jų statyti. Yra milijonai žmonių, kurie turi girdėti, matyti, užuosti ir jausti, kad Jėzus, Dievo Sūnus, atėjo į pasaulį, kad Jis gyveno, mirė ir prisikėlė iš numirusių – ir kad Jis besąlygiškai ir neribotai myli visus pasaulio žmones.
Aš, savo ruožtu, esu pasirengęs tapti bet kuo ir padaryti viską, kad bent
kas nors Jį pažintų. Taip sakė Paulius, iki kraštų pripildytas Dvasios. (1 Korintiečiams
9:19-23) Lygiai taip pat galvoju, dėl Evangelijos esu pasiryžęs padaryti bet
ką, kad bent kas pažintų Jėzų Kristų.... o kai Šventosios Dvasios vėjas pučia,
noriu statyti vėjo malūnus.
