Kiekvienas savo artimiesiems
mielai ką nors dovanoja per Kalėdas, todėl galvojame, kokį džiaugsmą galėtume
jiems suruošti. Po linksmo davimo mes patys didžiausią džiaugsmą savo širdyje
pajuntame.
Ar mes ir mūsų
išganytojui Jėzui Kristui galime ką nors dovanoti?
Mes galime
dovanoti didžiausią ir jam mieliausią dovaną, kurios jis jau labai ilgai
laukia. Tai yra tavo širdis. Duok man savo širdį, jau labai seniai jo prašymas
iš Biblijos skamba.
Jeigu širdies
dirva sena, kieta ir neatnaujinta, tai čia auga visokios piktžolės kaip „ištvirkavimas,
netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika,
pavyduliavimas, piktumas, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai,
girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai.“ Galatams 5, 19-21
O jeigu tavo širdis
atnaujinta ir šventame Jėzaus kraujyje nušvarinta, tai auga ir žaliuoja
gražiausios dangiškos gėlės kaip „meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė,
malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“ Galatams 5, 22-23
Kas gi gali visas
tas dangiškas gėles į vieną ryšulį surišęs Jėzui atnešti ir jį pralinksminti?
Gal tu sakysi aš ne, aš ir ne, kitas atsilieps, dar nesu pasiruošęs, dar
neturiu visos puokštės. Bet aš žinau, ką daryti. Aš savo širdį Jėzui atiduosiu,
nes jis jos prašo, sakydamas: aš visa darau nauja.
Gal ir tu daugiau
nebegaiši ir savo širdį jam atiduosi. Jis ją atnaujins ir padės per Šventosios
Dvasios darbą tavo širdį išlaisvinti nuo visų piktžolių, kad ir skausmus
pajausi. Bet džiaugsmas bus didesnis, kai gražios dangiškos gėlės pradės
žaliuoti bei žydėti tavo širdyje, kai pats save ir kitus, o ypatingai Jėzų, tuo
gražumu atgaivinsi. Kada jam atiduosi savo širdį, tai ir jis tave lankys visa savo
meile ir šlove. Todėl išgirsk, ką jis tau sako Apreiškime Jonui 3,20: „Štai Aš
stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš
pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“
Taigi ir tu per
šią Kalėdų šventę ruošk Jėzui džiaugsmą ir atiduok jam
savo širdį, kad būtų palaimingos Kalėdos ir Naujieji Metai ir amžinąjį gyvenimą
turėtum.
Jonas
Tautoraitis. „Krikščionystės sargas“, 1925 m. Nr. 7
