„Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą.“ Efeziečiams 2,8
1.Visi palaiminimai, kuriuos Dievas suteikė žmogui, yra iš jo malonės, gailestingumo arba palankumo. Būtent laisva malone „VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą.“ Įspaudė ant tos sielos Dievo atvaizdą ir „visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko“. Ta pati malonė tęsiasi ir mums šiandien – gyvenimas, kvėpavimas. Nėra nieko, nei tai, kas mes esame, ką turime ar darome, kas galėtų bent mažiausiai nusipelnyti kažką gauti iš Dievo rankos.
2. Kuo tada
nuodėmingas žmogus atpirks savo nuodėmes? Savo darbais? Ne. Net jei tų darbų būtų
tiek daug ar šventų, jie yra ne žmogaus, o Dievo. Visi yra nuodėmingi, todėl kiekvienam
reikia atpirkimo. Ant sugedusio medžio auga tik sugedę vaisiai. Ir žmogaus
širdis visai sugedusi ir bjauri, „stokojanti Dievo garbės“.
3. Jei
nuodėmingi žmonės randa Dievo malonę, tai yra „malonė po malonės!“ Jei Dievas išlieja
ant mūsų naujus palaiminimus, didžiausias iš visų palaiminimų – išganymas; ką
galime sakyti apie tai: „Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!“ Ir taip yra. Čia
„Dievas rodo savo meilę mums tuo, kad kai mes dar buvome nusidėjėliai, Kristus
mirė“ tam, kad išgelbėtų mus „malone“, tada „esame išgelbėti per tikėjimą“.
Malonė yra šaltinis, tikėjimas – išgelbėjimo sąlyga.
Dabar, kai mums netrūksta Dievo malonės,
mums rūpestingai reikia klausti, -
I. Koks yra tikėjimas, per kurį esame
išgelbėti.
II. Koks yra išganymas per tikėjimą.
III. Kaip mes galime atsakyti į kai
kuriuos prieštaravimus.
I. Koks tikėjimas, per
kurį esame išgelbėti.
1. Koks
tikėjimas, per kurį esame išgelbėti? Pirmiausia galima atsakyti bendrai – tai
tikėjimas Kristumi. Tai nėra racionalus dalykas, šaltas, negyvas sutikimas,
idėjų spiečius galvoje; bet taip pat tai širdies nusiteikimas. Nes taip sako
Šventasis Raštas: „Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą“; ir „jeigu
lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš
numirusių, būsi išgelbėtas.“ Romiečiams 10,9-10
2. Ir čia jis [tikėjimas]
skiriasi nuo to tikėjimo, kurį turėjo apaštalai, kol mūsųViešpats buvo žemėje,
kad pripažįsta jo mirties būtinumą ir nuopelnus bei prisikėlimo galią. Jo
mirtis pripažįstama kaip vienintelė pakankama priemonė išpirkti žmogų iš
amžinos mirties, o jo prisikėlimas kaip mūsų visų atkūrimas į gyvenimą ir
nemirtingumą; tiek, kiek jis „paaukotas dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltas mums
nuteisinti.“ Krikščionių tikėjimas yra ne tik sutikimas su visa Kristaus
Evangelija, bet ir visiškas pasitikėjimas Kristaus krauju, pasitikėjimas jo
gyvenimo nuopelnais, mirtimi ir prisikėlimu; pasikliovimas juo kaip mūsų atpirkėju,
kuris už mus atidavė savo gyvenimą, ir kuris gyvena mumyse; „Jo dėka ir jūs
esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu,
pašventimu ir atpirkimu“, arba, vienu žodžiu, mūsų išgelbėjimu.
II. Antrasis dalykas, kurį reikia
apsvarstyti, koks tai išgelbėjimas per tikėjimą.
1. Ir, pirma,
kad ir ką dar tai reikštų, tai yra dabartinis išsigelbėjimas. Tai kažkas
pasiekiamo, taip, iš tikrųjų išgelbėjimo žemėje pasiekė tie, kurie tikėjo. Nes
taip apaštalas kalbėjo tikintiesiems Efeze, o juose visų laikų tikintiesiems.
Ir sakė ne, kad jūs būsite (nors tai taip pat tiesa), bet: „Jūs esate išgelbėti
per tikėjimą“.
2. Jūs esate
išgelbėti iš nuodėmės. Tai yra išgelbėjimas per tikėjimą. Ir nei čia [laiškas
Efeziečiams], nei kitose Šventojo Rašto dalyse nėra jokių apribojimų. Jis
išgelbės visus jo žmones arba, kaip kitur sakoma, „visus, kurie juo tiki“ nuo
visų jų nuodėmių; nuo prigimtinės ir tikrosios, praeities ir dabarties
nuodėmės, „kūno ir dvasios“ nuodėmių. Per tikėjimą, kuris yra jame, esame
išgelbėti ir nuo kaltės, ir nuo kaltės galios.
3. Pirma. Nuo
kaltės dėl visų praeities nuodėmių. Nors visas pasaulis yra kaltas prieš Dievą,
„pagal įstatymą“ yra tik „nuodėmės pažinimas“, bet ne išgelbėjimas, „nes
įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus.“ „Dievo
teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems“; „Nuteisinami
dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“; „Dievas jį paskyrė
permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti
savo teisingumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau“. „Kristus
mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu“, „Jis ištrynė
mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus.“ „Taigi
dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.“
4. Ir būdami
išgelbėti nuo kaltės, esame išgelbėti nuo baimės. Nuo tos baimės, kuri kankina;
nuo bausmės baimės, bijan rūstybės Dievo, kurio dabar nebelaikome griežtu, bet
atlaidžiu Tėvu. „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte
bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati
Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“. Esame taip pat išgelbėti
nuo baimės dėl galimybės nukristi nuo Dievo malonės ir pritrūkti jo brangių
pažadų. Taip „gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį
tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės
viltimi. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios
Dvasios, kuri mums duota.“ Ir tuo esame įtikinami (nors galbūt ne visada ir ne
tuo pačiu įsitikinimo pilnumu), kad „nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai,
nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei
gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri
yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“
5. Tai yra išgelbėjimas
per tikėjimą, net ir dabartiniame pasaulyje: išgelbėjimas iš nuodėmės ir
nuodėmės padarinių, dažnai išreikštas žodžiu išteisinimas; kuris, pačia
didžiausia prasme, reiškia atpirkimą iš kaltės ir bausmės, atliekamą per
Kristaus auką, taikoma nusidėjėlio sielai, dabar tikinčiai juo, išgelbėjimui nuo
nuodėmės galios, per Kristų, esantį jo širdyje. Taigi tas, kuris taip išteisinamas
arba išgelbėtas per tikėjimą, iš tikrųjų gimsta iš naujo. Jis atgimsta iš
Dvasios naujam gyvenimui, kuris „su Kristumi paslėptas Dieve“. Ir „lyg
naujagimiai trokšta dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtų išganymui“.
III. Pirmasis
įprastas prieštaravimas yra:
1. Skelbti
išganymą ar išteisinimą tik per tikėjimą, reiškia pasisakyti prieš šventumą ir
gerus darbus. Į kurį būtų galima atsakyti trumpai: „Taip ir būtų, jei
kalbėtume, kaip kai kurie daro, apie tikėjimą, atskirtą nuo šventumo ir gerų
darbų; bet mes kalbame, kad visi geri darbai ir šventumas yra tikėjimo
rezultatas“.
2. Bet ar pamokslavimas
apie tikėjimą, per kurį esame išgelbėti, neveda žmonių į puikybę? Mes atsakome,
atsitiktinai gali taip nutikti: todėl kiekvienas tikintysis turėtų būti nuoširdžiai
įspėjamas, didžiais apaštalo žodžiais: „Šakos yra netikėjimo nulaužtos, o tu
stovi tikėjimu. Tad nesipuikuok, verčiau bijok! Jei Dievas nepagailėjo
prigimtinių šakų, tai kažin ar pagailės tavęs? Įsižiūrėk į Dievo maloningumą ir
griežtumą: nupuolusiems – griežtumas, o tau – Dievo maloningumas, jei
laikysiesi jo maloningumo, antraip ir tu būsi iškirstas!“ Ir toliau prisiminkime
tuos žodžius Pauliaus, kuris numatydamas ir atsakydamas į šį prieštaravimą,
sakė (Romiečiams 3, 27): „Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu
įstatymu? Darbų? Ne, tikėjimo įstatymu.“
Jei žmogus būtų išteisinamas
savo darbais, jis turėtų kuo pasigirti. Tačiau tam, „kuris nedirba, bet tiki
tuo, kuris nuteisina bedievį, teisumu įskaitomas jo tikėjimas.“ (Romiečiams 4,
5). Tuo pačiu tikslu yražodžiai (Efeziečiams 2, 4-9): „Bet Dievas, apstus
gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius
nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi – jūs juk esate išgelbėti malone, – prikėlė
ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais beribį savo
malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje. Jūs juk esate išgelbėti
malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais,
kad kas nors nesigirtų.“
3. Yra dar
vienas prieštaravimas: „Jei žmonės negali išsigelbėti darbais, tai ves juos į
neviltį“. Tiesa, kad gali kilti neviltis, norint būti išgelbėtiems savo pačių
darbais, savo nuopelnais ar teisumu. Ir taip turėtų būti; nes niekas negali
pasitikėti Kristaus nuopelnais, kol jis visiškai neatsisakys savųjų. „Nesuprasdami
Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui. “Teisumas
iš tikėjimo negali būt suteiktas, kol turime „nuosavą teisumą, kurį teikia
įstatymas.“
4. Bet tai,
sakoma, yra nepatogi doktrina. Tačiau atvirkščiai, tai vienintelė patogi, ji
yra „kupina paguodos“ visiems save pasmerkusiems nusidėjėliams. „Raštas juk
sako: Kas tik jį tiki, neliks sugėdintas. Nes tas pats visų Viešpats, turįs
turtų visiems, kurie jo šaukiasi“. Čia yra paguoda, aukšta kaip dangus,
stipresnė už mirtį! Ką! Gailestingumas visiems? Zachiejui, viešam plėšikui?
Marijai Magdalietei, paleistuvei? Manau, girdžiu kažką sakant:
„Tada aš, net ir aš, galiu tikėtis gailestingumo! Ir taip, tu gali, tu kenčiantis,
kurio niekas nepaguodė! Dievas neatmes jūsų maldos. Ne, galbūt kitą valandą jis
gali pasakyti: „Nenusimink, tavo nuodėmės atleistos“. Taip atleistos, kad jos
nebevaldys tavęs; ir „Šventoji Dvasia liudys su tavimi dvasia, kad esi Dievo
vaikas“. O džiugi žinia! Žinia apie didelį džiaugsmą, kuris yra siunčiamas visiems
žmonės!“ Kad ir kokios būtų jūsų nuodėmės, „grįžkite pas VIEŠPATĮ, kad jūsų
pasigailėtų“. Amen.
Džonas Veslis.
1738 m. birželio 11 d.
