„Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą.“ Efeziečiams 2,8

1.Visi palaiminimai, kuriuos Dievas suteikė žmogui, yra iš jo malonės, gailestingumo arba palankumo. Būtent laisva malone „VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą.“ Įspaudė ant tos sielos Dievo atvaizdą ir „visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko“. Ta pati malonė tęsiasi ir mums šiandien – gyvenimas, kvėpavimas. Nėra nieko, nei tai, kas mes esame, ką turime ar darome, kas galėtų bent mažiausiai nusipelnyti kažką gauti iš Dievo rankos.

2. Kuo tada nuodėmingas žmogus atpirks savo nuodėmes? Savo darbais? Ne. Net jei tų darbų būtų tiek daug ar šventų, jie yra ne žmogaus, o Dievo. Visi yra nuodėmingi, todėl kiekvienam reikia atpirkimo. Ant sugedusio medžio auga tik sugedę vaisiai. Ir žmogaus širdis visai sugedusi ir bjauri, „stokojanti Dievo garbės“.

3. Jei nuodėmingi žmonės randa Dievo malonę, tai yra „malonė po malonės!“ Jei Dievas išlieja ant mūsų naujus palaiminimus, didžiausias iš visų palaiminimų – išganymas; ką galime sakyti apie tai: „Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!“ Ir taip yra. Čia „Dievas rodo savo meilę mums tuo, kad kai mes dar buvome nusidėjėliai, Kristus mirė“ tam, kad išgelbėtų mus „malone“, tada „esame išgelbėti per tikėjimą“. Malonė yra šaltinis, tikėjimas – išgelbėjimo sąlyga.

Dabar, kai mums netrūksta Dievo malonės, mums rūpestingai reikia klausti, -

I. Koks yra tikėjimas, per kurį esame išgelbėti.

II. Koks yra išganymas per tikėjimą.

III. Kaip mes galime atsakyti į kai kuriuos prieštaravimus.

I.                 Koks tikėjimas, per kurį esame išgelbėti.

1. Koks tikėjimas, per kurį esame išgelbėti? Pirmiausia galima atsakyti bendrai – tai tikėjimas Kristumi. Tai nėra racionalus dalykas, šaltas, negyvas sutikimas, idėjų spiečius galvoje; bet taip pat tai širdies nusiteikimas. Nes taip sako Šventasis Raštas: „Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą“; ir „jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas.“ Romiečiams 10,9-10

2. Ir čia jis [tikėjimas] skiriasi nuo to tikėjimo, kurį turėjo apaštalai, kol mūsųViešpats buvo žemėje, kad pripažįsta jo mirties būtinumą ir nuopelnus bei prisikėlimo galią. Jo mirtis pripažįstama kaip vienintelė pakankama priemonė išpirkti žmogų iš amžinos mirties, o jo prisikėlimas kaip mūsų visų atkūrimas į gyvenimą ir nemirtingumą; tiek, kiek jis „paaukotas dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltas mums nuteisinti.“ Krikščionių tikėjimas yra ne tik sutikimas su visa Kristaus Evangelija, bet ir visiškas pasitikėjimas Kristaus krauju, pasitikėjimas jo gyvenimo nuopelnais, mirtimi ir prisikėlimu; pasikliovimas juo kaip mūsų atpirkėju, kuris už mus atidavė savo gyvenimą, ir kuris gyvena mumyse; „Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu“, arba, vienu žodžiu, mūsų išgelbėjimu.

II. Antrasis dalykas, kurį reikia apsvarstyti, koks tai išgelbėjimas per tikėjimą.

1. Ir, pirma, kad ir ką dar tai reikštų, tai yra dabartinis išsigelbėjimas. Tai kažkas pasiekiamo, taip, iš tikrųjų išgelbėjimo žemėje pasiekė tie, kurie tikėjo. Nes taip apaštalas kalbėjo tikintiesiems Efeze, o juose visų laikų tikintiesiems. Ir sakė ne, kad jūs būsite (nors tai taip pat tiesa), bet: „Jūs esate išgelbėti per tikėjimą“.

2. Jūs esate išgelbėti iš nuodėmės. Tai yra išgelbėjimas per tikėjimą. Ir nei čia [laiškas Efeziečiams], nei kitose Šventojo Rašto dalyse nėra jokių apribojimų. Jis išgelbės visus jo žmones arba, kaip kitur sakoma, „visus, kurie juo tiki“ nuo visų jų nuodėmių; nuo prigimtinės ir tikrosios, praeities ir dabarties nuodėmės, „kūno ir dvasios“ nuodėmių. Per tikėjimą, kuris yra jame, esame išgelbėti ir nuo kaltės, ir nuo kaltės galios.

3. Pirma. Nuo kaltės dėl visų praeities nuodėmių. Nors visas pasaulis yra kaltas prieš Dievą, „pagal įstatymą“ yra tik „nuodėmės pažinimas“, bet ne išgelbėjimas, „nes įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus.“ „Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems“; „Nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“; „Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisingumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau“. „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu“, „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus.“ „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.“

4. Ir būdami išgelbėti nuo kaltės, esame išgelbėti nuo baimės. Nuo tos baimės, kuri kankina; nuo bausmės baimės, bijan rūstybės Dievo, kurio dabar nebelaikome griežtu, bet atlaidžiu Tėvu. „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“. Esame taip pat išgelbėti nuo baimės dėl galimybės nukristi nuo Dievo malonės ir pritrūkti jo brangių pažadų. Taip „gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.“ Ir tuo esame įtikinami (nors galbūt ne visada ir ne tuo pačiu įsitikinimo pilnumu), kad „nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“

5. Tai yra išgelbėjimas per tikėjimą, net ir dabartiniame pasaulyje: išgelbėjimas iš nuodėmės ir nuodėmės padarinių, dažnai išreikštas žodžiu išteisinimas; kuris, pačia didžiausia prasme, reiškia atpirkimą iš kaltės ir bausmės, atliekamą per Kristaus auką, taikoma nusidėjėlio sielai, dabar tikinčiai juo, išgelbėjimui nuo nuodėmės galios, per Kristų, esantį jo širdyje. Taigi tas, kuris taip išteisinamas arba išgelbėtas per tikėjimą, iš tikrųjų gimsta iš naujo. Jis atgimsta iš Dvasios naujam gyvenimui, kuris „su Kristumi paslėptas Dieve“. Ir „lyg naujagimiai trokšta dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtų išganymui“.

III. Pirmasis įprastas prieštaravimas yra:

1. Skelbti išganymą ar išteisinimą tik per tikėjimą, reiškia pasisakyti prieš šventumą ir gerus darbus. Į kurį būtų galima atsakyti trumpai: „Taip ir būtų, jei kalbėtume, kaip kai kurie daro, apie tikėjimą, atskirtą nuo šventumo ir gerų darbų; bet mes kalbame, kad visi geri darbai ir šventumas yra tikėjimo rezultatas“.

2. Bet ar pamokslavimas apie tikėjimą, per kurį esame išgelbėti, neveda žmonių į puikybę? Mes atsakome, atsitiktinai gali taip nutikti: todėl kiekvienas tikintysis turėtų būti nuoširdžiai įspėjamas, didžiais apaštalo žodžiais: „Šakos yra netikėjimo nulaužtos, o tu stovi tikėjimu. Tad nesipuikuok, verčiau bijok! Jei Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, tai kažin ar pagailės tavęs? Įsižiūrėk į Dievo maloningumą ir griežtumą: nupuolusiems – griežtumas, o tau – Dievo maloningumas, jei laikysiesi jo maloningumo, antraip ir tu būsi iškirstas!“ Ir toliau prisiminkime tuos žodžius Pauliaus, kuris numatydamas ir atsakydamas į šį prieštaravimą, sakė (Romiečiams 3, 27): „Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, tikėjimo įstatymu.“

Jei žmogus būtų išteisinamas savo darbais, jis turėtų kuo pasigirti. Tačiau tam, „kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris nuteisina bedievį, teisumu įskaitomas jo tikėjimas.“ (Romiečiams 4, 5). Tuo pačiu tikslu yražodžiai (Efeziečiams 2, 4-9): „Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi – jūs juk esate išgelbėti malone, – prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje. Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų.“

3. Yra dar vienas prieštaravimas: „Jei žmonės negali išsigelbėti darbais, tai ves juos į neviltį“. Tiesa, kad gali kilti neviltis, norint būti išgelbėtiems savo pačių darbais, savo nuopelnais ar teisumu. Ir taip turėtų būti; nes niekas negali pasitikėti Kristaus nuopelnais, kol jis visiškai neatsisakys savųjų. „Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui. “Teisumas iš tikėjimo negali būt suteiktas, kol turime „nuosavą teisumą, kurį teikia įstatymas.“

4. Bet tai, sakoma, yra nepatogi doktrina. Tačiau atvirkščiai, tai vienintelė patogi, ji yra „kupina paguodos“ visiems save pasmerkusiems nusidėjėliams. „Raštas juk sako: Kas tik jį tiki, neliks sugėdintas. Nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi“. Čia yra paguoda, aukšta kaip dangus, stipresnė už mirtį! Ką! Gailestingumas visiems? Zachiejui, viešam plėšikui? Marijai Magdalietei, paleistuvei? Manau, girdžiu kažką sakant: „Tada aš, net ir aš, galiu tikėtis gailestingumo! Ir taip, tu gali, tu kenčiantis, kurio niekas nepaguodė! Dievas neatmes jūsų maldos. Ne, galbūt kitą valandą jis gali pasakyti: „Nenusimink, tavo nuodėmės atleistos“. Taip atleistos, kad jos nebevaldys tavęs; ir „Šventoji Dvasia liudys su tavimi dvasia, kad esi Dievo vaikas“. O džiugi žinia! Žinia apie didelį džiaugsmą, kuris yra siunčiamas visiems žmonės!“ Kad ir kokios būtų jūsų nuodėmės, „grįžkite pas VIEŠPATĮ, kad jūsų pasigailėtų“. Amen.

Džonas Veslis. 1738 m. birželio 11 d.