„Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“. Evangelija pagal Matą 6,34

Kaip aš galiu nesirūpinti? Mes įpratę jausti, kad viską valdome, kontroliuojame, viskas nuo mūsų priklauso. Todėl patys sau mąstome: negaliu nesirūpinti, kaip aš gyvensiu, jei nesirūpinsiu.

Pirmiausiai pradėkime nuo to, kad čia nekalbama, jog žmogus turi nedirbti, tinginiauti, neatlikti jam pavestų užduočių, ar vengti atsakomybės.

Šventajame Rašte žmogus yra skatinamas dirbti ir tarnauti:

„Maitinsiesi savo triūso vaisiais“. Psalmė 128,2

 „Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą. Tarnaukite Viešpačiui Kristui!“ Kolosiečiams 3,23-24

„Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui“. Romiečiams 12,11

 „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ 1 Timotiejui 5,8

„Mat mes girdime, jog kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko nedirba, tik niekdarbiauja. Tokiems įsakome ir juos raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną.“ 2 Tesalonikiečiams 3,11-12

 

Čia kalbama apie nerimavimą, kai minčių spiečius apie rytojų ir ateitį sukelia baimę, paniką, stresą. Stresas ilgainiui sutrikdo sveikatą, kai žmogus negali nė kiek atsipalaiduoti. Rodos, jei nesirūpinsiu, atrodys, kad nieko nedarau. Pernelyg įnikus į rūpestį, nepastebime dabarties grožio ir visos dabarties palaimos lieka prieblandoje.

 

Laiško Filipiečiams 4 skyriaus 6 eilutėje rašoma: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.“ Apaštalas Paulius nerašo, kad reikia visai niekuo nesirūpinti, o tiesiog per daug nesirūpinti. Jei žmogui niekas nerūpi, jis yra abejingas.

 

Reikia atlikti savo žmoniškąją dalį, kiek mūsų galioje, o visa kita patikėti Viešpačiui. Bet ar pasitikiu Dievu, kad atiduočiau Jam savo rūpesčius? Ar taip myliu Viešpatį, kad ramiai einu miegoti, nes žinau, kad Jis sergės mano poilsį, o rytoj bus su manimi? Ar pilnai atsiduodu Dievo vadovavimui situacijose, kurios ne mano valioje, kai aš negaliu nieko pakeisti? Ar tikiu, kad Viešpats nepaliks manęs vienumoje be pagalbos ir globos mane bėdose ir negandose?

 

Tą pat akimirką, esamuoju momentu, dažniausiai nepastebime, kaip Dievas veikia. Bet praėjus kažkiek laiko, pažvelgus į savo gyvenimą atgalios, pamatome, kaip gražiai Viešpats mus vedė. Jis padėjo išvengti netinkamų situacijų, o jei į tokias patekome, išmintingai susitvarkėme. Padėjo priimti teisingus sprendimus ir tinkamus pasirinkimus. Išvedė mus iš dvasinės dykumos, kai jautėmės esantys tamsoje. Padėjo sveikti, kai sirgome. Gydė mūsų fizines ir dvasines žaizdas.

 

Viešpats mus globoja ir rūpinasi mumis. Dievui sunku veikti mūsų gyvenime, jeigu mes Jo neprisileidžiame, užblokuojame kelius, vedančius į mūsų širdį. Kai su pasitikėjimu padedame savo rūpesčius prie Jėzaus kojų ir nebandome visko atlikti vien savo jėgomis, Dievas laimina mūsų darbus ir sumanymus. „Visa širdimi pasitikėk VIEŠPAČIU ir nesiremk vien savo įžvalga.” Patarlių 3,5

 

Kristina Matulaitienė