Todėl mes nepailstame. Nors mūsų išorinis žmogus ir
nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina. Mūsų trumpalaikis lengvas
sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. 2 Korintiečiams 4, 16-17
Ankstesnėse eilutėse (7–15) Paulius kalbėjo korintiečiams apie savo
silpnybes ir apie tai, kaip Dievo šlovė ne tik apėmė viską, bet kaip vis labiau
buvo pašlovintas Jėzus. Kaip Paulius dėkoja Dievui ir džiaugiasi po visų
išbandymų ir sunkumų? Labai paprastai – savo brandumu, tai yra, šlovindamas.
Paulius dvasiškai subrendo. Jis suaugo dvasiškai. Krikščionims reikia išaugti
iš kūdikystės. Turime išmokti vaikščioti ir sužinoti, kur ir kada vaikščioti.
Turime išmokti kalbėti ir mokytis, ką ir kada pasakyti. Paulius suprato, kad
svarbiausia visada buvo tai, kad Kristus būtų pašlovintas. Jis matė Dievo šlovę
ateityje ir troško būti su Dievu. Kai esame subrendę, norime būti su Dievu. Kai
esame subrendę, norime, kad Jėzus būtų pašlovintas! Ir subrendęs žmogus ne niurzga,
o dėkoja!
Jei mūsų gyvenimas nešlovina Dievo, tada mes giedame sienoms. Iš kitos
pusės, jei tarp išbandymų ir sunkumų žinome, kas yra Dievas, tada visada savo
širdyje giedame Jam. Paulių lydėjo išbandymai. Kartais jis likdavo vienas su
negalavimais, išdavyste ir persekiojimais. Jis nesiguodė: „Kaip gera buvo
vaikystėje ir kokie buvo geri draugai“. Paulius kalbėjo apie nuodėmę ir apie
tai, kaip nugalėti nuodėmę, ir kaip pergalingai gyventi dėl Kristaus.
Aš manau, jog šio laiko kentėjimai nieko nereiškia,
lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta. Romiečiams 8, 18
Paulius norėjo kiekvieną dieną, kiekvienoje situacijoje pamatyti Dievo
šlovę. Jis nesakė, kad būtent tai ir pasiekė. Jis sakė esąs silpnas, bet Dievas
yra stiprus! Paulius žinojo, kad nuo to, kaip jis šiandien tarnauja, priklausys,
kaip jis tarnaus rytoj ir poryt, ir kaip didingai tai triumfuos amžinybe.
Jeigu mes nenorime eiti į priekį, kyla pavojus „užstrigti“. Ir kai
užstringame, mes užstringame savo mintyse, patogumuose. Tada mes vertiname savo
„vaikščiojimą“ su nauda. Kaip pavyzdžiui: man neapsimoka tarnauti šiandien arba
vietoj maldos aš labiau noriu žiūrėti savo serialą. Tačiau subrendę krikščionys
neieško naudos, bet ieško Kristaus. Jie žvelgia į priekį ir nuolat vaikšto su
Jėzumi, kur tik Jis veda. Jėzus mus nuveda ten, kur yra Dievo šlovė.
Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o
visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats
pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo. Mato 6, 33-34
Dievas rūpinasi rytojumi. Mūsų rūpestis – rytoj būti su Juo. Šiandien,
žinoma, geriau gyventi taip, kad rytoj mes būtume pasirengę eiti toliau su
Jėzumi. Šiandien geriau tarnauti taip, kad rytoj būtume pasirengę toliau
tarnauti. Mus, tikinčiuosius, kartais kiti tikintieji kviečia į pagalbą. Padėti
yra gerai, bet daug svarbiau atsiliepti į Dievo kvietimą. Jėzus ne visur ėjo,
kur galėjo. Jis žinojo, kur Dievas Tėvas Jį vedė. Kaip ir Paulius galėjo
pasilikti tame mieste, kur žmonės prašė jo pagalbos, bet jis buvo ištikimas
Dievo vedimui.
Dievas davė mums Žodį. Dievas davė mums Šventąją Dvasią. Žodis ir Šventoji
Dvasia mus veda į tiesą! Žodis ir Šventoji Dvasia kartais veda mus visai kitu
keliu, nei buvome sumąstę. Dažnai esame vedami taip, kad mums kyla daug
abejonių dėl rytojaus. Svarbu, kad šiandien ir rytoj Kristus būtų šlovinamas
visame kame! Amen.
Kun. Andrus Kask
