„Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai; jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.“ (Evangelija pagal Matą 6,16-17)

Kalbant apie pasninko pobūdį, visi įkvėpti rašytojai, tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente, vartoja žodį „pasninkauti“ viena prasme, kad nevalgytum, susilaikytum nuo maisto.

Kalbant apie pasninko ilgumą, pasitaiko atvejų, kai pasninkaujama ne vieną dieną. Taigi Mozė, Elijas ir mūsų palaimintasis Viešpats be pertraukos pasninkavo „keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų“. Bet dažniausiai pasninko laikas, minimas Šventajame Rašte, yra viena diena, nuo ryto iki vakaro.

Su pasninku susijęs ir terminas – susilaikymas, kai negalime pilnai pasninkauti dėl ligos ar kūno silpnumo. Tai reiškia – mažiau valgoma, suvalgomas mažesnis maisto kiekis nei įprasta.

Žemiausia pasninko rūšis, jei galima taip pavadinti, yra susilaikymas nuo mėgstamo ar gardaus maisto.

Kodėl pasninkauti?

Žmonės, kurie nori nuolankiai ir artimai vaikščioti su Dievu, dažnai atras progų pasninkui.

Štai čia yra natūrali pasninko dirva. Tas, kuris patiria didelį sielvartą, yra apimtas liūdesio dėl nuodėmės ir stipraus Dievo rūstybės suvokimo, be jokios taisyklės, nežinodamas ir nesvarstydamas, ar tai Dievo įsakymas, ar ne, „pamiršta valgyti duonos“, susilaiko ne tik nuo gardaus, bet net ir nuo reikalingo maisto; kaip apaštalas Paulius, kuris, patekęs į Damaską, „tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.“ (Apaštalų darbų 9,9)

Kita pasninko priežastis yra tokia: daugelis tų, kurie dabar bijo Dievo, suvokia, kaip dažnai jie nusidėjo dėl maisto pertekliaus; kaip ilgai jie pažeidė šventą Dievo įstatymą dėl santūrumo ir blaivumo; kaip dažnai persivalgė, galbūt pakenkdami net savo kūno sveikatai, ir tikrai nemenkai jų sielai. Todėl, norėdami pašalinti pasekmes, jie pašalina priežastis. Jie laikosi atstumo nuo visų perteklių. Jie susilaiko, kiek įmanoma, nuo to, nuo ko persisotindavo. Jie dažnai pasninkauja; siekia viskame saiko.

Kiekvienas išmintingas žmogus saugos savo sielą, tols nuo vidinio apetito lepinimui, kuris linkęs jį pririšti prie žemiškų dalykų ir teršti, taip pat menkinti. Čia yra kita priežastis pasninkui – pašalinti tai, kas maitina žmogaus palaidumą ir geidulingumą, atsitraukti nuo kvailų ir žeidžiančių troškimo paskatų.

Kita svari pasninko priežastis yra ta, kad tai pagalba maldai; ypač kai skiriame didesnę laiko dalį asmeninei maldai. Pasninkas padeda sutvirtinti ne vieną dorybę, ne tik skaistumą, bet taip pat dvasios rimtumą, nuoširdumą, sąžinės jautrumą ir švelnumą, buvimą mirusiu pasauliui ir meilę Dievui.

Apaštalai visada pasninkaudavo su malda, kai norėjo Dievo palaiminimo bet kokiam svarbiam darbui. “Antiochijos Bažnyčioje buvo pranašų ir mokytojų. Kartą, kai jie laikė pamaldas Viešpaties garbei ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau.“ Tada tie pasninkavo ir meldėsi, ir, uždėję ant jų rankas, išleido.“ (Apaštalų darbų 13,1-3)

Mes turime dar vieną savitą priežastį dažnai pasninkauti – pavyzdys To, kurio vardu esame vadinami. Jėzaus pavyzdys, kaip pasninkauti ir melstis, yra tokios pačios jėgos kaip ir įsakymas. Ir tai yra motyvas ir skatinimas pasninkauti; net pažadas, kurį mūsų Viešpats maloningai pridėjo prie tinkamo jo įvykdymo: „Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins”.

Mes susilaikome nuo maisto tokiu požiūriu, kad Dievo malone, perteikiama mums į dvasią per tokį išorinį būdą (pasninką) kartu su visais kitais malonės būdais, kuriuos Jis priskyrė, mes būtume įgalinti susilaikyti nuo kiekvienos aistros ir gundymo, kuris nėra malonus Jo akyse. Mes susilaikome nuo vieno, kad, turėdami jėgą iš aukštybių, galėtume susilaikyti nuo kito.

Kaip pasninkauti?

Galiausiai, noriu parodyti, kokiu būdu mes turime pasninkauti, kad tai būtų priimtina tarnystė Viešpačiui. Pirmiausia, tegul tai būna daroma Viešpačiui, nukreipus akis į Jį. Tebūna mūsų ketinimas šis ir tik šis – šlovinti mūsų Tėvą, esantį danguje; išreikšti savo liūdesį ir gėdą dėl daugybės Jo šventojo įstatymo pažeidimų; laukti apvalančios malonės; rimtai ir nuoširdžiai melstis; kad išvengčiau Dievo rūstybės ir gaučiau visus didžius ir brangius pažadus, kuriuos jis mums davė Jėzuje Kristuje.

Jeigu mes trokštame šio atlygio, pasisaugokime, kad nesididžiuotume, kad savo pasninku ką nors gausią iš Dievo. Mums niekada nebus per daug perspėjimo dėl troškimo, kuris giliai įsišaknijęs mūsų širdyse, turėti savo teisumą, kad įsigytume išgelbėjimą patys, o ne malone.

Taip, kūnas kartais gali būti per daug varginamas ir tampa netinkamas mūsų pašaukimo darbams. Mes turime saugoti savo sveikatą. Todėl, kai pasninkaujame, reikia būti atsargiems, kad pasninkas būtų proporcingas mūsų jėgoms.

Pasninkaudami visada prisijunkime prie karštos maldos, išliedami visą savo sielą Dievui, išpažindami mūsų nuodėmes su visais jų paūmėjimais, nusižemindami po Jo galinga ranka, atidengdami Jam visus mūsų norus, visą kaltę ir bejėgiškumą. Tai yra laikmetis, kai išplečiame savo maldas dėl mūsų pačių ir mūsų brolių.

Parengta pagal Džoną Veslį. Mūsų Viešpaties kalno pamokslas: septintasis diskursas (27 pamokslas), 1748 m.