Dievo pasiųstas Kristus atėjo į pasaulį gelbėti žmonių
sielas ir tikintiesiems užtikrinti Amžinąjį gyvenimą [Jono 3:15-18]. Jis
nežadėjo tikintiems rojaus žemėje, o atlyginimą po mirties [Mato 5:3-12],
iškėlė sąlygas tikintiesiems: nesikraukite lobių žemėje [Mato 6:19-21],
nesimelskite pinigams [Mato 6:24], nesirinkite lengvo kelio [Mato 7:13-14].
Įpareigojo skleisti tikėjimą [Mato5:13-16 ir Mato 10:26-33] ir nebijoti tų,
kurie gali nužudyti kūną, o bijoti to, kuris gali pražudyti sielą. Taigi šio gyvenimo
tikslas krikščionims yra užsitikrinti amžinąjį gyvenimą.
Šiais laikais
atsirado tikėjimo problema, kuri neaprašyta Biblijoje. Joje parašyta, kad
Dievas žemę, dangų ir gyvybę sukūrė per šešias dienas, bet nepaaiškinta, kad
tos dienos buvo Dievo, kuris turi amžinybę, o ne žmogaus. Žmogaus juk dar
nebuvo. Tuo laiku, kai Biblija buvo parašyta, apie žemės dydį ir ypatingai apie
visatą žmonės jokio supratimo neturėjo, tuo pačiu ir negalėjo įsivaizduoti
Dievo didybės ir galybės. Todėl buvo nepaaiškinta, kad tai Dievo, kuriam viena
diena atitiks milijonus žemės metų, kas klaidina žmones bei suteikia progą
įrodinėti, kad Dievo nėra. Dievas daug didesnis ir galingesnis negu dauguma
žmonių (ypač nesidominančių mokslo pasiekimais) gali įsivaizduoti ir Jo darbai
irgi didingesni. Dievas leidžia gyventi visiems: ir geriems, ir blogiems, o
amžinąjį gyvenimą suteiks to vertiems [Mato 3:12; Mato13:24-30]. Tikras mokslas
nepaneigia Dievo buvimo, tik kai kuriuos senovinius aiškinimus apie Jį. Nekalbu
apie ateistų „mokslą“, kurie pasinaudoję tuo, kad to laikmečio bažnyčia
astronomus Galilėjų, Koperniką pasmerkė už tai, kad jie parodė pasauliui, jog
Dievas ir jo darbai daug didingesni negu buvo manyta, atsiribojo nuo mokslo,
užkariavo visas mokslo raides ir vadovėlius. Čia labai plati tema, verta
atskiros knygos. Krikščionys daugumoje vakarų šalių tapo mažuma ir neteko
skaityti, kad mėgintų pakeisti padėtį.
Gyvenimas žemėje
yra krikščionių patikimumo ir ištikimybės patikrinimas, kurio pabaigoje -
egzaminas. Išbandymai būna lengvesni - tai pagundos ir sunkūs, kai reikia
pasirinkti, gelbėti kūną ar sielą. Kristus, kad žmonės geriau suprastų, savo
kančios ir mirties pavyzdžiu parodė, kad siela svarbesnė. O kiek Jo pasekėjų
nužudyta vien Sovietų Sąjungoje. Nors pagundos tik iš pažiūros nėra tokios
pavojingos. Dabar šėtonas kariauja su žmonėmis, siūlydamas įvairiausius kūno
malonumus, kad neliktų laiko rūpintis savo siela. Šiuo metu daugelyje šalių
pragyvenimo lygis toks, kad didesnę pajamų dalį žmonės gali išleisti
malonumams, o ne maistui ir kitoms būtinoms reikmėms. Kiek žmonių pinigus
garbina labiau negu Dievą, baisu net pagalvoti. Išvada liūdna: jei pasaulyje
neatsitiks kažko labai sukrečiančio, tikrų krikščionių liks vis mažiau, ką
dabar ir matome. Kristus perspėjo - pas Jį veda siauri vartai, o kiton pusėn
platūs, tai yra, pas Jį pateks tik ištvermingiausi. Todėl melsdamiesi turime
pirmiausia prašyti dvasios stiprybės, kad būtume stiprūs dvasia ir galėtume
atsiginti tiek nuo bėdų, tiek nuo pagundų.
Alvydas Narušis
