Pradedant nagrinėti Jėzaus mirties ant kryžiaus priežastis ir tikslus, tinkamiausia būtų pradėti nuo visiems, kurie skaito Šventąjį Raštą, esminių eilučių, kurios yra Evangelijoje pagal Joną (3 skyrius, 16-17 eilutės).
Šios dvi, o ypač pirmoji eilutė mums visiems rodo į senai Kūrėjo numatytą
planą išgelbėti žmoniją iš pasmerkimo į pražūtį, kurį žmogus užsitraukė
nepaklusdamas Dievo valiai, kai dar tebegyveno Edeno sode. Todėl Dievas, kaip
sako Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 16 ir 17 eilutės, mylėdamas žmones, „atidavė
savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį
gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo sūnaus į pasaulį, kad Jis
pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“. Jei nuosekliai
stebėtume šį Kūrėjo išgelbėjimo planą, tai galime pastebėti, kad Dievas šį
planą pradeda įgyvendinti jau netrukus po Adomo kritimo, ir kad Kūrėjas po
šėtono klastos neatsiduria beviltiškoje padėtyje, bet pas Dievą jau yra planas,
kaip išgelbėti ir susigrąžinti žmogų. Pradžios knygoje yra aprašoma istorija,
kaip Dievas išsirenka sau vyrą, per kurį pradeda įgyvendinti žmonijos
išgelbėjimo planą. Kai Dievas pašaukia šį žmogų, pradžioje jo vardas buvo
Abromas ir Dievas jį išskiria iš jo šeimos, giminės ir iš visos žmonijos
duodamas jam pažadą. „Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina ir prakeiksiu tuos,
kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės„ (Pradžios
knyga 12:3). Šis pažadas nusitęsia per visą Senąjį Testamentą iki mūsų laikų ir
tai skelbia kitos jame esančios eilutės:
Pradžios knyga 2:3; 26:4; 28:14; 49:10; 49:24. Pakartotino Įstatymo knyga 18:15;
18:18. Rūtos knyga 4:11. 1 Samuelio 2:35. 2 Samuelio 7:12; 7:14; 7:16. 1
Kronikų 17:12-14. Psalmė 89:33-37. Psalmė 132:17. Patarlių knyga 30:4. Izaijo 1:1-2.
Jeremijo 31:31-34. Michėjo 5:4.
Stebint Senojo Testamento įvykius, randame Pradžios knygoje, kur Dievas,
pakeitęs Abromui vardą į Abraomą, tęsia savo pažadą, sakydamas: „Ar aš slėpsiu,
ką ketinu daryti? Juk Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, jame
bus palaimintos visos žemės tautos“ (Pradžios knyga18:17-19).
Šis Dievo išgelbėjimo planas randamas ir Išėjimo knygoje, kai Mozė iškėlė žaltį,
kad kai žmogų įgeldavo gyvatė, pažvelgus į Mozės iškeltąjį nemirtų, bet būtų gyvas.
Mums primena ir apaštalas Jonas, prieš užrašydamas garsiąją Evangelijos eilutę
(Jono 3:16). Prieš tai jis rašo tame pačiame trečiajame Evangelijos skyriuje 14-15
eilutėse: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas ir žmogaus
sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. Izaijas
mums atveria Kūrėjo iš anksto mums numatytąjį išgelbėjimo planą per savo sūnaus
auką už mus: Izaijo 53 skyriuje nuo 3 eilutės parašyta: Jis nešė mūsų
negalias, sau pasiėmė mūsų skausmus, buvo sužeistas už mūsų kaltes, sumuštas už
mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo, jo žaizdomis esame
išgydyti. Viešpats ant jo uždėjo visus mūsų nusikaltimus. To paties
skyriaus 11 eilutė sako: Per savo pažeminimą mano teisusis tarnas
nuteisins daugelį, nes jis neš jų nusikaltimus. Toliau 12 eilutėje
parašyta: „Jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie
nusidėjėlių, jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius“.
Skaitant Jobo knygos 16 skyriaus 21 eilutę iš tiesų darosi gaila šio
žmogaus jo nelaimėje, nes jis tuo metu dar nežino dieviškojo išgelbėjimo plano,
apie kurį kalba Izaijas.
Praktiškai visas Senasis Testamentas mus veda į gelbstinčio Dievo planą ir
atėjus Jo sūnui Jėzui į žemę, mes matome tai, kas buvo mums paruošta Kūrėjo
gyvenantiems paskutiniaisiais laikais. Naujasis Testamentas mus supažindina su
Jėzumi – Gelbėtoju, kurio laukė ir apie kurį pranašavo pranašai, gyvenę iki
naujosios sandoros laikų. Apie kurį ir rašo Malachijas 3 skyriaus 1 eilutėje.
Pažvelkime, ką apie save sako Jėzus, šis Dievo plano pasiuntinys – Jėzus
Kristus – Pateptasis. (Mato 20:28; Romiečiams 5:15,16,19). Jėzus, matydamas
mokinių varžymąsi tarpusavyje pasakė: „Žmogaus sūnus atėjo, ne kad jam
tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Morkaus
10:45). Per paskutinę vakarienę Jėzus skelbia Naująją Sandorą per jo mirtį ant
kryžiaus. „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas. Po to paėmė
taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: Gerkite iš jos visi, nes tai yra
mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“
(Mato
26:26-28). Tie patys Jėzaus žodžiai užrašyti ir Evangelijoje pagal Morkų 14
skyriaus 22-24 eilutėse, Evangelijoje pagal Luką 22 skyriaus 19-20, 37 eilutėse.
Evangelistas Lukas 24 skyriuje nuo 25 eilutės rašo, kad prikeltas Jėzus
pasirodo dviems mokiniams, einantiems keliu ir besikalbantiems jiems pasako: „O
jūs neišmanėliai, kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę
pranašai. Argi ne taip turėjo Kristus kentėti ir įeiti į savo šlovę?“ Ir
toliau, 24 skyriuje nuo 46 eilutės randame tokius Jėzaus pasakytus žodžius: Parašyta,
kad Kristus (Pateptasis) kentės ir trečiąją dieną prisikels iš
numirusiųjų. 47 eilutė sako labai svarbius žodžius: „Ir pradedant nuo Jeruzalės Jo
vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas“.
Apaštalas Jonas yra užrašęs Evangelijoje Jono krikštytojo žodžius: „Štai
dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jono 1:29). „Aš esu gyvoji
Duona. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas, kurį Aš atiduodu už pasaulio
gyvybę“ (Jono 6:51; Hebrajams 9:12; Hebrajams 10:10; Hebrajams 13:12)
Toliau Evangelijoje pagal Joną 10:11 rašoma: „Aš esu gerasis
ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę“. Jono Evangelijos
12 skyriaus 32 eilutė sako: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus
patrauksiu prie savęs“. Dar vieni iš labai mums svarbių Jėzaus pasakytų
žodžių, susijusiu su jo kūniška mirtimi, yra Evangelijoje pagal Joną 14 skyriuje
1-3 eilutėse: „Tenebūkštauja jūsų širdys! Tikėkite Dievą – Tikėkite ir
mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, būčiau jums nesakęs.
Einu jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save
pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten kur ir aš.“ Dar vienas labai svarbus
Jėzaus pažadas, susijęs su jo kūno mirtimi, yra pažadas atsiųsti mums Šventąją
Dvasią. Apie tai mums yra rašoma Evangelijoje pagal Joną 14 skyriaus 16 eilutėje.
Galime sakyti, kad pakankamai randame parašyta apie Jėzaus mirties
priežastis dieviškajame išgelbėjimo plane. Žinoma, dar yra Apaštalų darbų knyga
ir kiti apaštalų laiškai, kuriuose atkartojamas Dievo planas mūsų išgelbėjimui
ir taip pat Apreiškimas Jonui, kur mūsų Viešpats ir gelbėtojas atskleidžia savo
tarnui paskutiniųjų laikų įvykius iki kol pasirodys mūsų Išganytojas.
Petras Špinkis
