Kas parodo mano dvasinį augimą? Ar meldžiuosi, ar jaučiu poreikį skaityti Dievo Žodį, ar jaučiu poreikį kartu su tikinčiaisiais šlovinti Dievą?

Ar nėra mūsų dvasiniame gyvenime taip, kad jei noriu, tai eisiu į pamaldas, o jei nenoriu, neisiu? Klausimas yra paprastas – ar noriu, ar nenoriu? Būtent tai ir parodo, ar turime vidinį poreikį siekti Dievo, ar ne. Ar turiu norą paklusti Kristui? Ar man reikia Šventosios Dvasios pagalbos?

Kada žmogus atiduoda savo gyvenimą Dievui, tiki, kad Jėzus yra Viešpats, priima išgelbėjimą Kristuje, tada vidinis žmogus prisikels iš numirusių. Iki šiol jis buvo miręs, nes jis negyveno dėl Dievo. Yra žmonių, kurie neatidavė savo gyvenimo Kristui, jie negimė iš aukšto. Jie neieško Dievo, bet Dievas juos myli ir Dievas davė jiems išgelbėjimą Kristuje. Netikintiems, neieškantiems Dievo net yra keista, kad kai kurie žmonės skaito Bibliją. Jiems nesuprantama, kodėl žmonės sekmadieniais eina į bažnyčią. Žinoma, jie patys gal ir apsilanko du kartus per metus ir apsidžiaugia, kad buvo atėję, bet šiokiadieniais jie neieško Dievo. Jie neturi vidinio poreikio. Jeigu jie nežino, kad Dievas juos myli ir jų laukia, ir kad Jėzus mirė už juos, jiems sunku paaiškinti, kodėl reikia artintis prie Dievo.

Žmogus yra dvasinė būtybė. Dvasinius dalykus galima suprasti tik dvasiškai. Neįmanoma kūniškam žmogui, tai yra netikinčiam žmogui, paaiškinti, kaip veikia dvasiniai dalykai. Jiems tai yra nesuprantama, nes Dievo Dvasia jiems to neatveria. Bet krikščionis turi atsakomybę kalbėti tiesą. Jei mes nesakome tiesos, mes miegame. Todėl sakoma: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“. (Efeziečiams 5, 14)

Jei žmogus girdėjo Evangeliją ir Dievo šviesa prasiskverbė į jo širdį ir žmogus atidavė savo gyvenimą Dievui, jis atėjo į naują gyvenimą. Bet gyvenimas tik prasideda. Dabar yra svarbu augti. Būtina žinoti, kad augimas gali sulėtėti ar net visai sustoti.Svarbu elgtis taip, kad ramybė pasiliktų širdyje. Augti fiziškai ir augti dvasiškai yra skirtingi dalykai, nors yra bendri augimo principai. Reikia teisingai maitintis ir laikytis atokiai nuo pavojų. Kai pramiegi autobusą, galbūt grafike yra dar vienas autobusas. Jei pramiegojai draugo gimtadienį, gali atsiprašyti ir pasveikinti. Dvasiškai yra daug sudėtingiau. Mes nediktuojame Dievui, ką ir kaip reikia daryti. Dievas jau viską mums yra pasakęs. Ir gerai, kad mes laikomės visko, ką Dievas yra mums pasakęs. Dabar mes tai perduodame kitiems žmonėms. O kaip mes galime kažką pažadinti, jei patys miegame?

Anksčiau buvo pranašų. Kai žmonės užmigo, Dievas siuntė pranašus juos pažadinti iš miego, atgailauti ir gyventi pagal Viešpaties mokymą. Gyventi pagal Kristaus mokymą reiškia gyventi dėl Kristaus ir gyventi su Kristumi. Pranašai barė žmones ir kvietė žmones atgailai. Ar mums patinka, kai kas nors mus koreguoja? Kai mes norime augti, mums reikia vadovų. Mums reikia Šventojo Rašto ir Šventosios Dvasios vedimo.

Dievas nori mus pažadinti. Daugelis žmonių eina į pražūtį ir kažkas turi jiems pasakyti tisą, kažkas turi už juos melstis, kažkas turi jiems pasakyti, kad Jėzus mirė už juos ir jie turi išgelbėjimą Jėzuje Kristuje. Todėl svarbu, kad mes, tikintieji, skaitome Bibliją, meldžiamės ir susitinkame, kad kartu šlovintume Dievą.

Kai miegame, mes neskaitome Biblijos nei dėl savęs, nei dėl kitų. Kai mes miegame, mes nesimeldžiame nei už save, nei už kitus. Kai mes miegame, mes negalime eiti į pamaldas nei patys, nei pasiimti su savimi kartu artimųjų nei kitų žmonių. Todėl nemiegokime, bet skaitykime Dievo Žodį, melskimės ir kalbėkime tiesą. Ar tu skaitai Bibliją vaikams, o jei tavo vaikai moka skaityti, tai ar jie turi savo Bibliją? Jei ne, tai ką tu veiki?

Dievas davė mums visas sąlygas augti: Jėzus mirė už mus, jis prisikėlė ir davė mums išgelbėjimą, Jėzus taip pat paliko mums savo mokymą, Dievas atsiuntė mums Šventąją Dvasią. Gavus išgelbėjimą ir visas Dievo dovanas, dėl kitų išgelbėjimo nemiegosime, bet melsimės ir darbuosimės. Amen.

Efeziečiams 5, 1 – 21

Kun. Andrus Kask