Evangelijoje pagal Matą (Mt 5:1-12) yra išvardinti Dievo palaiminimų įgyvendinimo užmojai. Viešpaties palaiminimai, kuriuos Jėzus pasakė yra vadinami Kalno pamokslo pradžia. Labai įdomu, kad Jėzus, pradėdamas mokyti ir dalintis Dievo išmintimi, pradėjo nuo palaiminimų, kurių paprastai tikimės pabaigoje.


Norėdami paaiškinti ir suprasti Viešpaties palaiminimus iš Kalno pamokslo, turime juos matyti viso Dievo Žodžio, taip pat ir mūsų visų gyvenimo kontekste, kad Evangelijos palaiminimai iš tiesų būtų trokštami ir suprantami tikrąją jų prasme.

1. Palaiminimų svarba

a. Senojo Testamento laikais, palaiminimai turėjo tiek daug prasmės, kad tikėjimo žmogus negalėjo įsivaizduoti gyvenimo be žodžio “palaiminti“. Palaiminimo žodžiai buvo sakomi žmogaus, kuris maldingas, tikintis ir turintis viltį Dieve. Todėl anuomet, namiškiai laimindavo vieni kitus, išleisdami į keliones. Bet pastoracinis ar kunigiškasis palaiminimas yra Dievo namuose. Tą suprato ano meto hebrajai, ir žinojo, jog tam, kad gautų kunigiškąjį palaiminimą, turi eiti į šventyklą.

b. Šis Dievo dėsnis išliko. Tai reiškia, kad Dievo kunigiškasis palaiminimas sakomas Dievo namuose, kuomet Dievo tauta laiminama, prieš žengiant į pasaulį.

c. Palaiminimas yra tai, kuo Dievas dalinasi su tikėjimo žmonėmis. Tai nėra atsitiktinis dovanojimas, bet Dievo numatyta dovana už tikėjimą ir viltį Viešpatyje. Reikia žinoti, kad palaiminimai yra įgyjami už gyvenimą Dieve. Nėra lengva išprašyti paskutinės minutės palaiminimo, nes tai nesuderinama su gyvenimo Dieve sąlyga, nors Dievas yra labai gailestingas ir pilnas malonės.

2. Kalno pamokslo palaiminimai

a. Geroji Naujiena čia yra tai, kad Dievo malonė yra Dievo dovana iš meilės žmogui. „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ (1 Jn 4:10). Čia ir pasireiškia išankstinė Dievo malonė, kuri parodo Dievo palaiminimų intenciją. Šioji intencija atsiskleidžia Evangelijoje pagal Matą, kurioje devyni Viešpaties palaiminimai parodomi tam tikrose aplinkybėse.

b. Šie Viešpaties palaiminimai mums leidžia suprasti, kad palaiminimai yra ne materialinėje, bet dvasinėje plotmėje.

c. Kiekvienas iš šių devynių palaiminimų turi savo kontekstą, kuriame esantis žmogus tikrai gali tikėtis Dievo palaimos, bet pirmiausiai turi turėti tikėjimą.

Pirmasis palaiminimas:

Tie, kas turi vargdienio dvasią – jie paveldės dangaus karalystę. Čia kalbama apie tuos, kurie daro viską, kad galėtų augti dvasioje, net ir materialinių trūkumų situacijoje jie pasirengę mokytis iš Dievo Žodžio.

Antrasis palaiminimas:

Liūdintys – čia susikerta Jėzaus ir pasaulio skirtingumai. Kai pasaulis sako „juokitės“, tai Jėzus sako „sielokitės“. Tai yra momentas, kai žmogus supranta, jog viskas yra laikina ir netikra. Tai momentas, kai žmogus supranta, kad Dievas yra amžinas ir tikras, o pasaulio tuštybės išsisklaidė, iš kur ir kyla liūdesys. Liūdintys bus paguosti, nes juos paguos Jėzus Kristus.

Trečiasis palaiminimas:

Romieji – tai yra labai teigiama krikščionio savybė. Romus žmogus yra nuolankus žmogus, o būti nuolankiu skubotoje minioje yra nelengva, nes nuolankus krikščionis nusileidžia kitiems. Tačiau, nors ir nuolankus krikščionis, bet turi išlaikyti tikėjimą Dievu ir neužleisti blogio į Dieviškojo gėrio buveinę.

Ketvirtasis palaiminimas:

Alkstantys ir trokštantys – abu žodžiai asocijuojasi su valgiu. Bet tas, kas yra tikroje dvasinėje dykumoje, gali suprasti, kas yra dvasinės duonos alkis ir Jėzaus, kaip gyvojo vandens, troškulys. Praktikuojantis tikėjimą supras, kad trumpas laikas nuo maldingumo yra sunkus laikas, o ką jau kalbėti apie dvasinę sausrą.

Penktasis palaiminimas:

Gailestingieji – gailestingumas šiandien nėra populiarus pasaulyje. O Jėzus mums primena, kad gailestingumas turi būti ten, kur yra kančia. Kristus žino, ką reiškia kančia, juk Jis buvo išjuoktas, nukankintas ir prikaltas prie kryžiaus už mūsų kaltes. Gailestingieji susilauks gailestingumo.

Šeštasis palaiminimas:

Tyraširdžiai – kai Dievo Žodis kalba apie tyraširdžius, turima omenyje žmogaus valią, protą, nekonfliktiškumą ir pykčio nelaikymą. Naujasis Testamentas pripildytas šių žodžių tiek, kad kartais įgauna palyginimo reikšmę: baltas kaip linas ar tyras kaip krištolas, jie regės Dievą.

Septintasis palaiminimas:

Taikdariai – Jėzaus mokymuose labai dažnai skaitome apie ramybę, o tai reikalauja daug dvasinių pastangų, atsidavimo. Ramybė yra tuomet, kai susitaikoma su Dievu, o jei tai žmonių nesutarimas, susitaikyti Dievo vardu, nes Dievas atriša konflikto pančius. Ramybės ir taikos statymas taip pat yra prevencinė užduotis konfliktams pasaulyje spręsti.

Aštuntasis palaiminimas:

Persekiojami dėl teisumo – tai apie teisumą tikėjime. Žmogus, juk, įžengs į dangų tikėjimu, kas ir bus užskaityta, kaip teisumas Dievo akyse, nes neapleido tikėjimo, maldos ir Evangelijos. Tokių yra dangaus karalystė.

Devintasis palaiminimas:

Palaiminti ir tie, kurie dėl Jėzaus vardo yra niekinami, o kai kuriose pasaulio šalyse krikščionys persekiojami. Kai tikėjimo žmogus kenčia netiesą, apgaulę bei šmeižtą, pats Viešpats stoja į kenčiančiųjų pusę, kad žmogus neliktų vienas savo kentėjimuose. 

d. Pačioje pabaigoje Jėzus pasako: „būkite linksmi ir džiūgaukite“. Visa tai nėra lengva užduotis, bet tai dalis krikščioniško charakterio, kurio tikėjimo žmogus trokšta. Šių dalykų niekas negali įsigyti, o tik išsiugdyti krikščioniškoje dvasioje.

e. Šie palaiminimai yra tik viena dalis to, ką Dievas siūlo iš malonės, todėl priimkime Jo palaiminimus, kad Bažnyčia galėtų laiminti pasaulį. Amen.

Kun. Remigijus Matulaitis