Jokūbo 1:19-27; 2:14-26
Dievas davė mums Savo Žodį tam, kad išmoktume, kaip
teisingai gyventi šiame gyvenime. Jei Dievo Žodis guli ant lentynos, Jis
niekada neateis į tavo širdį. Laiške romiečiams parašyta – „tikėjimas ateina iš
klausymo, o klausymas iš Dievo Žodžio.“ Dievas pasakė ir žmonės užrašė, Jėzus
pasakė ir žmonės užrašė, ir žmonės perdavė Dievo Žodį. Kiek laiko tu skiri Dievo Žodžio skaitymui? Ar priimi Bibliją, kaip Dievo Žodį? Dievas pasakė ir aš
noriu vykdyti. Aš noriu vykdyti. Aš noriu daryti tai, kas patinka Dievui.
Per Kalėdų ir Velykų šventes bažnyčios perpildytos,
žmonės netelpa į vidų. Tai yra gerai. Žmonės eina į bažnyčią. Ar šie visi
žmonės žino, pažįsta Dievo valią? Jėzus visada yra Viešpats, nepriklausomai nuo
Bažnyčios kalendoriaus ar tradicijų, ar mūsų valios, ar mūsų pasirinkimo.
Tiktai per Jėzų mes galime ateiti pas Dievą, tik per Jėzų mes galime patekti į
dangų ir tik per Jėzų mes galime prieiti prie tikros realybės, tai yra tikro
gyvenimo. Gyvenimiškai svarbu žinoti, kad Jėzus yra Viešpats, bet dar svarbiau
yra vykdyti Jo valią.
Šis palyginimas yra skirtas tikintiesiems, tiems, kurie
tikina, kad yra tikri krikščionys, bet darbų jie neturi, nes arba jie
nepripažįsta Jėzaus savo Viešpačiu, arba neatiduoda savo gyvenimo Jėzaus
vadovavimui. Įsivaizduokite namą, kuriame pilna Jėzaus paveikslų, daug kryžių, ir
tame pačiame name žmonės geria, barasi, niekada neskaito Biblijos. Žmonės gali
būti visą savo gyvenimą bažnyčios narių sąrašuose, bet niekada nepaklusti
Kristui. Ar pastebėjote, kad vienas sūnus nenorėjo eiti, bet vėliau gailėjosi
ir nuėjo. Jis pagalvojo ir nuėjo. Dievas kviečia visus žmones. Dievas myli ir
laukia. Jėzus atėjo ir atidavė savo gyvenimą, kad žmogus turėtų ramybę su Dievu
ir priimtų iš Dievo Jo valią savo gyvenimui. Mes matome, kad vienas žmogus
nenorėjo, bet visgi atidavė savo gyvenimą Dievui ir priėmė Kristų. Kartais mus,
tikinčiuosius, skriaudžia, išjuokia. Devyni žmonės nuėjo į barą, o tu nuėjai
melstis. Žmogus renkasi pats, ar jis eina paskui Dievą.
Kitas sūnus pasakė: „Jokių problemų. Bus padaryta.“ O po
to jis dingo. Yra tokia patarlė, kad burna statai didelį miestą, o rankomis -
net musės lizdo nepastatai. Kai žmogus entuziastas, bet esant sunkumams jis
išeina, kai yra pasipriešinimas, jis išeina, kai negauna to, ko nori, išeina.
Mes negalvojame, kaip Dievo meilė ir išgelbėjimo žinia ateis į mūsų namus ar
artimųjų gyvenimą. Kai Jėzus yra mūsų Viešpats, tada mes meldžiamės už
neišgelbėtus, sakome jiems tiesą ir parodome savo pavyzdžiu. Mes nepriversime
žmonių tikėti, bet esame ištikimi Kristui.
Kai Jėzus yra mūsų Viešpats, tuomet tai matosi iš mūsų
gyvenimo. Mes turime tvirtą troškimą kažką daryti. Turime programas, projektus
ir mums reikia būti atsargiems, kad pasiliktume maldoje. Yra daug pavyzdžių,
kai bažnyčioje dirba netikintys žmonės. Ir bažnyčios nariai namuose net
neskaito Biblijos. Daug žmonių bažnyčioje tiki, kad Dievas yra, jie nuoširdžiai
tiki, kad jiems yra atleistos nuodėmės ir, kai kunigas sako ‚Amen“, gali jau
eiti namo ir visą savaitę būti laisvais. Visi esame pašaukti studijuoti Dievo
Žodį ir daryti tai, dėl ko Dievas mus pašaukė. Jei Dievas mane pašaukė būti
misionieriumi, tai man geriau būti misionieriumi. Jei Dievas mane kviečia būti
misionieriumi, tuomet Dievas mane aprūpina, kad galėčiau įgyvendinti Jo valią.
Jei turi vaikų, tuomet jūsų pašaukimas auginti juos Dievui, mokyti juos
melstis, mokyti juos mylėti Dievo Žodį, eiti į bažnyčią ir padėti jiems įeiti į
Dievo valią. Jei esi viršininkas, tuomet tavo pašaukimas darbuotis sąžiningai
ir duoti darbininkams puikų pavyzdį, ne gerą, bet puikų, kad darbininkai
matytų, kad iš tiesų Jėzus yra tavo Viešpats.
Biblijoje parašyta daug, ką turime daryti. Yra dalykai,
kuriuos turime daryti ir yra dalykai, kurių negalime daryti. Jono 13, 34-35
Jėzus davė naują įsakymą – mylėti vienas kitą taip, kaip Jėzus mus mylėjo.
Projektą ar renginį galima įgyvendinti ir be meilės. Bet Jėzus meilę stato
aukščiau, nes Dievas myli visus žmones. Tu gali išplauti grindis be meilės.
Meilė ne žodžiuose, bet darbuose. Jėzus atidavė savo gyvenimą, kad mes turėtume
ramybę su Dievu. Kaip mes atiduodame savo laiką, kad mūsų artimieji matytų
mumyse Kristų, kaip mes kalbame vaikams, kad jie ateitų sekmadienį į bažnyčią?
Ar iš viso kalbame? Ar meldžiamės namuose su tėvais ar vaikais? Ar meldiesi už
savo darbininkus?
Jono 3, 16 sako, kad amžinasis gyvenimas ne tiems, kurie
susitaikė su tuo, kad taip Dievas sako, ne tiems, kurie tik sekmadieniais eina
į bažnyčią, o likusį laiką nežino Dievo, bet kiekvienam, kurie pripažįsta Jėzų
Viešpačiu savo gyvenimuose ir kurie įgyvendina tai, ko Dievas iš jų tikisi. AMEN.
Kunigas Andrus Kask