Ar kada nors buvote
pavargę nuo maldos, kai ilgą laiką už ką nors meldėtės? Apaštalas Paulius sako,
kad mes turime būti pasišventę maldai ir budėti maldoje. Mūsų sustiprinta malda
parodo kuo mes tikime, į ką mes tikime. Tikėjimas nemiršta, jei mes bendraujame
su Dievu. Mes negauname visko, ko reikalaujame ir, visų pirmiausia, tai ir yra
mūsų apsauga. Kartais žmonės ateina į bažnyčią manydami, kad Dievas turi daryti
viską taip, kaip jie to nori. Jie sako – „Mums reikia
palaiminimo, sėkmės, pinigų ir šlovės, o Jėzaus mums nereikia“. Malda nėra
turtų šaltinis. Jėzus yra gyvenimo ir turto šaltinis. Be Jėzaus mes neturime
priėjimo prie Dievo ir mūsų maldos lieka tuščiais žodžiais. Mes esame tikintys
žmonės. Mes tikime, kad Jėzus mirė už mus ir per Jėzų mes meldžiamės Dievui.
Kiek tu laiko meldiesi namie? Kaip dažnai bendrauji su Dievu? Dvasiškai sveikas
žmogus meldžiasi, dėkoja. Kai meldžiamės, mes bendraujame su Dievu, ir kai meldžiamės su Dievu, mes neužsiimame tuščiais
dalykais.
Dažnai mes, žmonės, esame
pripratę sustatyti savo planus, manydami, kad Dievas turi būtinai juos
patvirtinti ir kunigas negali atsisakyti. Bet tai yra neteisinga. Dievas
nusprendžia, kas mums yra reikalinga, kas nereikalinga. Dievo Žodis sako, kas
yra svarbu ir kas yra nesvarbu. O ką, jei aš vyskupui pasakysiu, kad jei man
nenupirksite buto Ispanijoje, tai aš išeisiu. Kaip jam reikėtų jaustis? Dievas
nusprendžia, kur gyventi. O jei tėvas, palieka žmoną ir penkis vaikus, ir
išvažiuoja su jauna kaimyne į Angliją ir dar reikalauja, kad Dievas juos palaimintų. Tokios maldos yra ne maldos, tai tik tušti
žodžiai. Malda prasideda nuo to, kad mes išpažįstame Dievą kaip Dievą, kad mes
šloviname Jį kaip Dievą ir paklūstame Jam, Dievui.
Apaštalas Paulius ragina mus
melstis vienam už kitą, kad plistų Dievo valia. Kai tu meldiesi, pasakydamas
vieną kartą sekmadieniais maldą „Tėve mūsų“, bet kaip kitomis dienomis? Ar
meldiesi už šeimą, vaikus, gimines per visą savaitę? Paulius prašo, kad kiti
melstųsi už jį, kad jis drąsiai skelbtų Evangeliją. Kai skelbiama Evangelija,
Dievas gali veikti žmonių širdyse. Taip, kartais yra nelengva sakyti tiesą. Bet
kas tada sakys, jei mes tylėsime? Aš neturiu valdžios tavo šeimai, bet tu turi
valdžią savo namuose. Tu meldiesi ir laimini
savo vaikus ir anūkus. Tu neturi valdžios mano namuose. Aš turiu atsakomybę
melstis ir dėkoti. Aš esu atsakingas duoti gerą pavyzdį. Ar tavo vaikai ar
anūkai matė tave besimeldžiantį? O gal jūs pastoviai meldžiatės? Tuomet tai yra
labai gerai.
Mes esame pašaukti skelbti
Evangeliją netikintiems ir tai kartais nelengva ir mums reikia išminties,
drąsos ir kantrybės. Geriausia Evangelija yra meilė, kantrybė, sąžiningumas,
nuolankumas. Mūsų gyvenimas turi atspindėti Kristų. Ir kad parodytume Kristų,
mes turime žinoti, kaip turime elgtis.
Mes nekeičiame žmonių, Dievas
keičia. Bet svarbu, ką mes sakome ir ko mes nesakome. Svarbu, ką mes darome ir
ko nedarome. Tikras tikintysis neina į barą, nerūko, nesikeikia. Tikras
tikintysis eina į bažnyčią, skaito Bibliją ir šlovina Dievą. Tikras tikintysis
meldžiasi. Dažnai tenka važiuoti autobusu ir kartais galvoju, ar šie žmonės
išgelbėti? Gal kas iš jų serga? Gal kieno nors sūnus išvažiavo į užsienį? Gal
kas neteko darbo? Kartais aš tiesiog sakau, Viešpatie, siųsk į šių žmonių gyvenimą žmones, kurie pasakys jiems Gyvenimo
žodžius.
Mūsų laikais nėra bažnyčioje
eilių. Biblijos dulksta lentynose. O į maldos vakarus niekas nesusirenka. O ką
aš darau? Sėdžiu, skaitau Bibliją ir meldžiuosi. Aš tiesiog meldžiuosi, aš
tikiu, kad bažnyčia yra Dievo bažnyčia, kad Biblija yra Dievo Žodis, aš tikiu,
kad Dievas girdi maldas.
Vieną kartą Vokietijoje
Dievas pasakė kunigui –„Sakyk žmonėms apie Kryžių“. Jis taip ir padarė. O
žmonėms nepatiko Kryžius. Žmonėms visų pirma patinka dovanos, antra –
palaiminimas ir trečia, kad bažnyčia paliktų juos ramybėje. Bet kunigas
suprato, kad Dievas nori, kad jis sakytų žmonėms tiesą. Mes galime užkrauti
žmones dovanomis tiek, kad žmonės pasiklystų, pasimestų tose dovanose, bet ir
tuo pačiu pamestų tikrą palaiminimą ir tikrą gyvenimą, kartais net amžiną
gyvenimą. Kunigas kalbėjo apie kryžių ir daugelis žmonių iš
karto paliko bažnyčią, bet po kurio tai laiko, žmonės pradėjo sugrįžti. Kunigas
būtų galėjęs manyti, kad ar reikalinga buvo kalbėti kryžių, nes kai kurie net
turėjo ištatuiruotą kryžių, bet jis buvo paklusnus Dievui. Tu gali viską duoti
savo vaikui, bet jei neduodi jam Jėzaus Kristaus, tuomet tu praleidi patį
svarbiausią. Ir net tuomet, kai mūsų šeima ar giminė žino, kad mes esame
tikintys, mes vis viena pasiliekame maldoje ir už juos, kad jie
įtikėtų ir įsitvirtintų, ir už save, kad išliktume Dievu ištikimi. Amen.
Kun. Andrus Kask