Kai apaštalas Paulius rašė laišką Korintiečiams, to meto tikintieji, kaip ir mes, skelbdami Kristų, susidūrė su padalinimu tarp tikėjimo ir pasaulio samprotavimų arba, kitaip tariant, žemiškos filosofijos. Lyg ir nieko naujo, kad vieni vadovaujasi tuo, ką gali matyti, o kiti tuo, ko tikėjimas moko. Kartą Jėzus vienam iš mokinių, vardu Tomas, pasakė: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20:29). Skaitome, ką Jėzus pasakė Tomui ir dabar galime suprasti, kodėl kartais yra nelengva paskelbti Jėzų Kristų, nesulaukus trijų galimų reakcijų: palankios, neutralios arba priešiškos.

Paskelbus ir pasidalinus Gerąja Žinia apie tikėjimą su kitu asmeniu, būkime pasirengę susilaukti tokių reakcijų. Kartą žmogus, su manimi kalbėdamas apie žmogaus ir tikėjimo problemą, sakė, kad „juk tai žmogiška daryti nuodėmes“, bandydamas pats save išteisinti. <...> Susidūręs su krikščioniu jis pasijautė blogai, nes tikėjimas jam priminė apie jo nuodėmes ar nuodėmę ir, tiesą sakant, apie jas aš nieko nenutuokiau iki tol, kol jis pats apie jas neprakalbo. Antra, jis pajautė, kad širdyje kažkas vyksta, tačiau protas nesugebėjo suprasti, kas ir ką reikia daryti. Trečia, vadovaudamasis tik savo protu jis nusprendė save išteisinti vietoje Dievo. <...> Negalime užimti Dievo vietos, kai žmogus bando tai padaryti arba padaro, gyvenimas tampa košmaru.

<...> Dvasinėje kovoje atsiduria praktiškai kiekvienas krikščionis. Save atrandi, kad esi atpažįstamas, kaip tas, kuris tiki Kristumi ir tai puiku, bet nepamirškime vieno esminio dalyko, kad tavo tikėjimas bus išmėgintas. Ką tu kalbi, kaip tu elgiesi ir ar tai, ką tu sakai, atitinka tavo darbus. Tenka susidurti ir su kita išmėginimo forma - bandymu pakirsti krikščionis su klausimais, kurie nieko bendro su tikėjimu neturi.

Būtent apie tai Paulius mus perspėja, jog žiūrėtume, kad būtume pasirengę dvasiškai liudyti Kristų ir kartais pasakyti: „atleiskite man, bet aš, nors ir neturiu atsakymo į jūsų klausimą, tačiau tai man tikėti Viešpačiu netrukdo“.

Tikėjimas yra ne proto religija ir tikėjimui pateisinimo nereikia, nes tikėjimas remiasi Dievo išmintimi. Paulius nueina dar giliau ir rašo, kad „jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.” (1 Kor 2:5). Priėjome prie dviejų krantų, kai vienoje pusėje yra proto religija, kai žmogus vadovaujasi tik tuo, ką supranta ir nieko daugiau, pats sau darydamas išvadas ir be jokio dvasinio autoriteto, neturėdamas kito rodiklio - tik savo protą. Kitame krante - tikėjimas, vedantis į dvasinę patirtį, kuriam nėra būtinas kiekvieno Dievo veikimo paaiškinimas ir ypač tai akivaizdu tikėjimo vaisiuose.

Kai skelbiame Jėzų Kristų nukryžiuotąjį, mes nebandome įtikti žmonėms, besivadovaujantiems proto religija, bet skelbiame slėpiningą Dievo išmintį, kurią Dievas mus visus paskyrė skelbti ir išaukštinti. Ir visai nesvarbu, jeigu negalime Dievo veikimo paaiškinti, kai po maldos tavo širdį užlieja ramybė, kai po maldos sveiksta ir išgyja žmogus, kai po tikėjimo liudijimo apie Dievo darbą žmogaus gyvenime klausantysis įtiki ir nusprendžia pasikeisti, kai vos kelis kartus atėjęs į bažnyčią, žmogus nusprendžia būti jos nariu, nes kažką nepaaiškinamo pajautė savo širdyje.

Superintendentas kun. Remigijus Matulaitis