Pagrindinė
tema laiške filipiečiams – gyvenkite Kristaus gyvenimą džiaugdamiesi. Kai
Paulius pats buvo Filipuose, jis daug kentėjo: jį mušė, įkalino. Bet tai
nesumažino jo meilės šiam miestui. Aš prisimenu, kad pirmaisiais metais
Lietuvoje norėjau išvažiuoti atgal į Estiją. Bažnyčios pradžia Filipuose buvo
kukli – keletas tikinčiųjų. Ir Paulius džiaugiasi, kad nepaisant persekiojimo,
Evangelija skelbiama. Paulius pasiruošęs ir gyvenimu, ir mirtimi šlovinti
Kristų, ir kviečia tikinčiuosius išlikti tvirtais. Kartais nelengva būti tvirtais, ypač, kai pačioje
bažnyčioje nėra vienybės arba supratimo. Tu trokšti, kad žmogus keistųsi, bet
to nėra. Tu trokšti, kad žmogus nepaliktų, bet jis išeina. Tu reikalauji, kad
žmogus išeitų, bet jis laukia tavo išėjimo. Paulius buvo įsitikinęs, kad Dievas
pradėjo filipiečiuose gerą darbą: jie buvo išgelbėti ir dabar yra pasiruošę skelbti Evangeliją ir ypač tai
palaikant materialiai. Pauliui nebuvo skirtumo, ar jis įkalintas, ar laisvas, jį
džiugino tai, ką Dievas daro
filipiečiuose. Tai nebuvo paprasta žmogiška meilė, bet antgamtinis Dievo
veikimas Pauliuje. Šventoji Dvasia gali mus pripildyti ir turi pilną laisvę
mums vadovauti, tuomet ir bus gyvenimas Kristuje džiaugiantis. Paulius
meldžiasi, kad meilė filipiečiams vis augtų, kad tai nebūtų tik sentimentalūs
jausmai, bet kad tai turėtų pagrindą, tai yra dvasinį žinojimą apie Dievą.
Tikintieji, kurie pažįsta Dievą, daro gerus darbus Dievo garbei. Mūsų geri
vaisiai iš Dievo, todėl mes turime ieškoti tų vaisių iš Dievo.
Mūsų
gyvenimuose yra įvairūs laikotarpiai. Kai kuriais momentais mes su džiaugsmu
prisimename, kai kurių gėdijamės. Paulius džiaugiasi, kad jis išsaugojo
tikėjimą. Net tada, kai jis rašė šį laišką filipiečiams, jis žino, kad jau
niekada neišeis į laisvę, bet vis vien džiaugiasi, kad Dievo darbas ir toliau
tęsiasi. Kai Jėzų nukryžiavo, mokiniai nežinojo, ką daryti. Bet Jėzus atėjo pas
juos ir pažadėjo juos pripildyti jėga iš aukšto. Apaštalų darbuose daug kartų
parašyta, kad
mokiniai buvo pripildyti Šventosios Dvasios ir džiaugsmo.
Iš
žmogiškos – asmeninės pusės, kartais turime mažai priežasties džiaugsmui:
autobusas pavėlavo, atšalo oras ir sprogo vamzdis, gal vaikai nepaklusnūs, gal
kas susirgo. Bet tai yra tik tai, ką mes matome, jaučiame ir girdime. Mes
nematome pasikeitimo žmonių gyvenime, nejaučiame, kad šis pasaulis yra kaip
rojus gyventi, ir tikrai mes negirdime kiekvieną dieną, kad žmonės beldžiasi į
bažnyčios duris ir nori susitaikyti su Dievu.
Mes
jaudinamės, mes išgyvename, stresuojame todėl, kad ne visada bus taip, kaip mes
norėtume, kad būtų. Ir yra gerai žinoti, kad pasaulis nenusilenks prieš mus.
Bet visas pasaulis turi nusilenkti prieš Dievą. Net piktosios dvasios,
pamačiusios Jėzų, pripažino, kad Jis yra Dievo Sūnus. Ir koks turi būti mūsų
džiaugsmas, kai žinome, kad esame Dievo vaikai?! Mūsų gyvenimas turi padrąsinti
tiek tikinčiuosius, tiek netikinčiuosius. Dangiškosios vertybės turi būti mūsų
gyvenime, tai yra, turime vadovautis dangiškomis vertybėmis. Paulius meldžiasi, kad filipiečiai
suprastų, kad Dievas duoda dvasinį augimą. Vien tik uždegant žvakutę, neaugi
dvasiškai. Taip pat ir šventinių stalų puošimas nesuteikia dvasinio augimo.
Vėliau
Paulius padrąsino filipiečius: visada būkite paklusnūs,– reikalaukite savo
išgelbėjimo su baime ir drebėdami, nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia
ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo. Mes nebijome žiūrėti i dangų, mes
džiaugiamės. Bet mes esame atsargūs savo gyvenime ir nenorime kalbėti tuščių žodžių arba eikvoti
tuščiai savo metų.
Mes
leidžiame Dievui dirbti mūsų širdyje, mūsų gyvenime, mūsų šeimoje. Kuo daugiau
mes leidžiame Dievui dirbti mūsų širdyje, tuo daugiau mes augame dvasiškai ir
mes norime tarnauti kartu, suprasti ir vykdyti Dievo valią kartu. Tepripildo
Dievas mus savo Dvasia ir leiskime Dievui vadovauti mūsų gyvenimui ir
bendruomenei. Amen.
Kun.
Andrus Kask